EU Kids Online II

Nuo nulio iki aštuonerių Maži vaikai ir jų naudojimasis internetu 2013 m. rugpjūtis

Donell Holloway, Lelia Green ir Sonia Livingstone su tinklo „ES vaikai internete“ (EU Kids Online) nariais ISSN 2045-256X

www.eukidsonline.net

Šalių klasifikacija: galimybės, pavojai ir tėvų pagalba

Cituojant prašome naudoti šią nuorodą: Holloway,D., Green, L. and Livingstone, S. (2013). Zero to Eight. Young Children and their Internet Use. LSE, London: EU Kids Online. Ankstesnės EU Kids Online ataskaitos ir leidiniai: 

Helsper, E.J., Kalmus, V., Hasebrink, U., Sagvari, B. and De Haan, J. (2013). Country classification: opportunities, risks, harm and parental mediation. http://www.lse.ac.uk/media@lse/research/EUKidsOnline/EU%20Kids%20III/Classification/Home.aspx



Livingstone, S., Kirwil, L, Ponte, C. and Staksrud, E., with the EU Kids Online Network (2013) In their own words: What bothers children online? LSE, London: EU Kids Online. http://eprints.lse.ac.uk/48357/ D'Haenens, L, Vandonink, S. and Donoso, V. (2013) How to cope and build resilience. LSE, London: EU Kids Online. http://eprints.lse.ac.uk/48115/ Livingstone, S., Ólafsson, K., O’Neill, B and Donoso, V. (2012) Towards a better internet for children: findings and recommendations from EU Kids Online to inform the CEO coalition. LSE, London: EU Kids Online. http://eprints.lse.ac.uk/44213/ Haddon, L., Livingstone, S. and the EU Kids Online network (2012) EU Kids Online: National perspectives. LSE, London: EU Kids Online. http://eprints.lse.ac.uk/46878/ Smahel, D., Helsper, E., Green, L., Kalmus, V., Blinka, L. & Ólafsson, K. (2012) Excessive internet use among European children. LSE, London: EU Kids Online. http://eprints.lse.ac.uk/47344/ Dürager, A. & Livingstone, S. (2012) How can parents support children's internet safety? http://eprints.lse.ac.uk/id/eprint/42872 Livingstone, S., Haddon, L., Görzig, A., and Ólafsson (2011) EU Kids Online Final Report. http://eprints.lse.ac.uk/39351/ Livingstone, S., Haddon, L., Görzig, A. and Ólafsson, K. (2011) Risks and safety on the internet: The perspective of European children. http://eprints.lse.ac.uk/33731/ Livingstone, S., Haddon, L., Görzig, A., & Ólafsson, K. (2011) Disadvantaged children and online risk. http://eprints.lse.ac.uk/39385/ Livingstone, S., Ólafsson, K. and Staksrud, E. (2011) Social networking, age and privacy. http://eprints.lse.ac.uk/35849/ Sonck, N., Livingstone, S., Kuiper, E. and de Haan, J. (2011) Digital literacy and safety skills. http://eprints.lse.ac.uk/33733/ Hasebrink, U., Görzig, A., Haddon, L., Kalmus, V. and Livingstone, S. (2011) Patterns of risk and safety online. http://eprints.lse.ac.uk/39356/ Görzig, A. (2011) Who bullies and who is bullied online? A study of 9-16 year old internet users in 25 European countries. http://eprints.lse.ac.uk/39601/ O’Neill, B., Livingstone, S. and McLaughlin, S. (2011). Final recommendations for policy, methodology and research. http://eprints.lse.ac.uk/39410/ Livingstone, S. and Ólafsson, K. (2011) Risky communication online. http://eprints.lse.ac.uk/33732/ Livingstone, S., Haddon, L., Görzig, A. and Ólafsson, K. (2011) Risks and safety on the internet: The perspective of European children: Full findings. http://eprints.lse.ac.uk/33731/

 

            

„ES vaikai internete“ (EU Kids Online) tinklas yra finansuojamas pagal ES saugesnio interneto programą, kurią sudaro trys nuoseklūs darbo etapai, vykdomi nuo 2006 iki 2014 metų, siekiant sužinoti daugiau apie vaikų ir tėvų patirtį bei praktiką rizikingo ir saugesnio naudojimosi internetu ir naujų interneto technologijų atžvilgiu. Didelę dalį tinklo „ES vaikai internete“ veiklos sudarė 2010 namuose asmeninių pokalbių forma vykdytos 25 000 9–16 metų interneto vartotojų ir jų tėvų apklausos 25 šalyse; taikytas stratifikuotos (sluoksninės) atsitiktinės atrankos ir, jautriems klausimams, savarankiškai pildomo klausimyno metodas. Dabar tyrėjų ir suinteresuotųjų šalių iš 33 Europos ir kitų valstybių tinklas toliau analizuoja ir atnaujina faktinių duomenų bazę, kuria būtų galima vadovautis formuojant politiką. Visas ataskaitas, išvadas ir apklausos techninę informaciją bei išsamius nacionalinių partnerių duomenis galima rasti interneto svetainėjewww.eukidsonline.net

2

TURINYS

LITERATŪRA

28

1 PRIEDAS: ES VAIKAI INTERNETE

33

APŽVALGA ...................................................................... 33 TURINYS

3

DARBO GRUPĖS (DG) ....................................................... 33

SANTRAUKA

4

TARPTAUTINĖ EKSPERTŲ GRUPĖ .......................................... 33

PAGRINDINĖS IŠVADOS........................................................ 4 REKOMENDACIJOS ............................................................. 5 ĮŽANGA

7

KIEK 0–8 metų amžiaus vaikų NAUDOJASI INTERNETU?

8

2 PRIEDAS: TINKLAS

34

VALSTYBĖ ....................................................................... 34 NACIONALINĖ INFORMACIJA RYŠIAMS ................................... 34 KOMANDOS NARIAI .......................................................... 34

KIEK NUO 0 IKI 8 METŲ AMŽIAUS VAIKŲ NAUDOJASI ĮRENGINIAIS SU LIETIMUI JAUTRIAIS EKRANAIS? ......................................... 9 KOKIOS INFORMACIJOS SUTEIKIA ATLIKTI TYRIMAI? 10 KĄ 0–8 METŲ VAIKAI VEIKIA INTERNETE?

12

VIRTUALŪS PASAULIAI ....................................................... 12 AMŽIAUS CENZO NEATITINKANTYS SOCIALINIŲ TINKLŲ NAUDOTOJAI ................................................................... 12 KOKIOS NAUDOS GAUNA LABAI MAŽI VAIKAI, KAI NAUDOJASI INTERNETU?

14

AKADEMINIAI PASIEKIMAI .................................................. 14 SKAITMENINIS RAŠTINGUMAS, SKAITMENINIAI SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI IR SKAITMENINĖ PILIETYBĖ ..................................... 15 ŽAIDIMAI IR SOCIALINĖ SĄVEIKA .......................................... 15 KOKIE GALIMI PAVOJAI GRESIA 0–8 METŲ VAIKAMS? 16 SOCIALINIŲ TINKLŲ INTERNETO SVETAINĖS ............................ 16 VAIKŲ VIRTUALŪS PASAULIAI .............................................. 17 VAIZDO ĮRAŠŲ BENDRINIMO SVETAINĖS ................................ 18 MOBILIOSIOS TECHNOLOGIJOS IR PROGRAMĖLĖS .................... 19 PLANŠETINIAI KOMPIUTERIAI IR ANKSTYVOSIOS VAIKYSTĖS RAIDA 20 KĄ DARO ŠEIMOS, AUGINANČIOS LABAI MAŽUS VAIKUS?

23

TĖVŲ PAGALBA ................................................................ 23 BROLIŲ IR SESERŲ VAIDMUO .............................................. 23 TĖVAI IR JŲ VAIKŲ SKAITMENINIS PĖDSAKAS ........................... 24 IŠVADOS

26

3


SANTRAUKA Tinklas „ES vaikai internete“ (angl. „EU Kids Online“) septynerius metus tyrė 9–16 metų vaikų ir interneto santykį, orientuodamasis į vaikų naudojimosi internetu naudą ir pavojus. Nors tai reiškė, kad reikėjo ištirti daug daugiau mažesnių vaikų nei kada nors buvo tirta iki 2006 metų, kai pradėjo veikti tinklas „ES vaikai internete“, rezultatai rodo, kad dabar ypač trūksta informacijos apie mažamečių (0– 8 metų amžiaus) vaikų elgseną, susijusią su internetu. „ES vaikai internete“ tyrimas rodo, kad dabar vis jaunesni vaikai pradeda naudotis internetu ir kad mažiems vaikams „techninių, kritinių ir socialinių įgūdžių trūkumas gali kelti [didesnį] pavojų“ (Livingstone ir kt., 2011, 3 p.).

Pagrindinės išvados



Vaikai iki devynerių metų užsiima įvairia veikla internete, pavyzdžiui, žiūri vaizdo įrašus, žaidžia žaidimus, ieško informacijos, ruošia namų darbus ir bendrauja vaikams skirtuose virtualiuose pasauliuose. Kuo vaikai vyresni, tuo daugiau veiklos internete jiems siūloma.



Nenustatyta, kad vaikai iki devynerių metų visais atvejais gebėtų naudotis internetu saugiai ir naudingai, ypač kalbant apie šios amžiaus grupės vaikų bendravimą internete, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų jų amžiui skirti virtualūs pasauliai, ar paaugliams ir suaugusiems skirtos interneto svetainės (pvz., „Facebook“, „You Tube“ ir kt.), prie kurių vaikai jungiasi nepaisydami interneto svetainių nustatyto amžiaus cenzo.



Tarp šios amžiaus grupės populiarios vaizdo įrašų bendrinimo svetainės – vienos pirmųjų interneto svetainių, kuriose apsilanko labai maži vaikai. Taigi, susirūpinimą kelia tai, kad vaikams lengva pasiekti netinkamą vaizdo turinį.



Atsirado nauja tendencija, kai vis daugiau mažų vaikų naudojasi prie interneto prijungtais įrenginiais, ypač planšetiniais kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais su lietimui jautriais ekranais. Dėl to vis daugiau mažamečių vaikų turi galimybę prieiti prie interneto, o tai didina tikimybę susidurti su pavojais.



Įvairūs šiuolaikiniai prie interneto prijungti įrenginiai ir programėlės kelia pavojų mažų vaikų privatumui ir saugumui. Operacinių aplinkų įvairovė apsunkina naudojimąsi saugumo ir saugos nustatymais asmeniniuose įrenginiuose, o

Šioje ataskaitoje pateikiama kritinė naujausių tyrimų, siekiančių suprasti naudojimąsi internetu, ir su vaikais (nuo naujagimių iki aštuonmečių) susijusių naujų politikos prioritetų apžvalga. Pagrindinės išvados: 

Per pastaruosius penkerius–šešerius metus labai padaugėjo internetu besinaudojančių vaikų iki devynerių metų. Ši tendencija nėra vienoda visose šalyse, tačiau pastebėta, kad ten, kur apskritai daugiau vaikų naudojasi internetu, juo pradeda naudotis vis jaunesni vaikai.



Trūksta tyrimų, kurie analizuotų labai mažų vaikų naudojimosi internetu privalumus ir pavojus, atsižvelgiant į tai, kad tokių vaikų skaičius gerokai padidėjo, todėl jaučiama daug žinių spragų.

4

vaikams prieinama daugybė programėlių, kurios nerodo, ar jų kūrėjai renka duomenis ir jais vėliau dalijasi. Jos taip pat dažnai nesuteikia galimybės tėvams ar vaikams lengvai pasinaudoti blokavimo parinktimis. Vaikų skaitmeniniai pėdsakai dabar pradeda formuotis labai anksti. Kai kurie tėvai rašo tinklaraščius, yra tėvų ir senelių, kurie reguliariai skelbia kūdikių ir vaikų nuotraukas bei vaizdo įrašus. Šie skaitmeniniai pėdsakai yra kuriami už vaikus, kurie yra per maži, kad suprastų ar galėtų duoti savo sutikimą (arba kurie dar net nėra gimę, kai jų tėvai skelbia tyrimo ultragarsu nuotraukas). Neaišku, ar vaikai ateityje galės susirasti, atsiimti ar pašalinti kitų paskelbtą medžiagą.

Rekomendacijos Siekiant šalinti žinomus pavojus, su kuriais susiduria 0–8 metų vaikai, naudodamiesi internetu, tinklas „ES vaikai internete“ pateikia šias rekomendacijas: 1. Realistinių, faktais grįstų patarimų tėvams (globėjams) dėl labai jaunų vaikų naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis ir internetu rengimas ir populiarinimas. Priemonių rinkiniai tėvams mokyti turėtų būti orientuojami į atskiras amžiaus grupes (0–2, 3–4, 5–8) ir nusakyti būdus, kuriais tėvai galėtų vaikų naudojimąsi internetu padaryti naudingesnį ir mažiau pavojingą. Tai, be kita ko, turėtų apimti ir kompleksines veiklas, pvz., e. knygų skaitymą ir vaizdo pokalbius su giminėmis; įdomias, interaktyvias ir saugias veiklas, kurios būtų linksmos ir turėtų mokomosios naudos mažiems vaikams. 2. Amžiaus grupėms, įskaitant ikimokyklinį ir lopšelio (darželio) amžių, pritaikytas

švietimas apie interneto saugumą. Jame taip pat galėtų būti aptariama tema apie prie interneto prijungtų įrenginių naudą mažiems vaikams ir suteikiamą pagalbą lavinant skaitmeninį raštingumą bei įgūdžius. Turėtų būti nustatoma, ar turinys ir paslaugos yra tinkami ir turi teigiamą poveikį konkretaus amžiaus vaikui, tokiu būdu padidinant veiklų internete teikiamą naudą. 3. Bendradarbiavimas su įrenginių gamintojais, interneto paslaugų teikėjais ir turinio teikėjais, ypač žaidimų ir vaizdo įrašų bendrinimo interneto svetainių kūrėjais, siekiant skatinti tolesnį saugos parametrų labai mažiems vartotojams kūrimą. Tai galėtų būti turinio klasifikavimas prieš jį įkeliant (jį galėtų atlikti turinio teikėjai ar kitos šalys) ir lengvai naudojamos saugos, įspėjimo ir blokavimo funkcijos. Siekiant mažinti informacijos apie vaikus iki devynerių metų ir jų naudojimąsi internetu trūkumą, tinklas „ES vaikai internete“ rekomenduoja: 4. Atlikti tarpvalstybinį tyrimą ES mastu, siekiant nustatyti interneto išpopuliarėjimo tarp vaikų iki devynerių metų mastą ir su tuo susijusią naudą, pavojus ir žalą. 5. Kurti atitinkamus tiriamuosius metodus, kuriuos taikant būtų įvertinta ir labai mažų vaikų patirtis bei nuomonės. 6. Tęsti Europos faktinių duomenų bazės atnaujinimą, siekiant atvaizduoti visas tyrimų išvadas apie labai mažų vaikų naudojimąsi internetu ir užtikrinti, kad turima faktais pagrįsta informacija pasieks tuos, kurie naudosis tyrimais, ir tuos, kurie rengia rekomendacijas dėl vaikų saugaus interneto naudojimo.

5


Klausimų, susijusių su vaikų privatumu, atžvilgiu, tinklas „ES vaikai internete“ taip pat rekomenduoja: 7. Toliau bendradarbiauti su įrenginių gamintojais, skatinant numatytųjų privatumo apsaugos parametrų diegimą į išmaniuosius telefonus, planšetinius kompiuterius ir kitus mobiliuosius įrenginius. 8. Toliau bendradarbiauti su programinės įrangos gamintojais, siekiant didesnio skaidrumo duomenų rinkimo, jungimo, naudojimo ir bendrinimo per vaikams skirtas programėles srityje ir galimybės tėvams ir vaikams lengvai pasirinkti blokavimo funkcijas šiose programėlėse. 9. Bendradarbiauti su interneto paslaugų teikėjais, kad būtų peržiūrėta jų politika, susijusi su vartotojų sutikimais ir atsakomybe pašalinti informaciją įvairiomis aplinkybėmis. Tai, be kita ko, būtų mažamečių netyčia paskelbta konfidenciali, pavojinga ir klaidinga informacija bei tėvų skelbiama informacija. 10. Tėvų švietimas dėl pranešimų apie jų vaikus, vaikų nuotraukas ir vaizdo įrašus ir galimą tokių pranešimų poveikį jų vaikų skaitmeniniam pėdsakui.

6

ĮŽANGA Visose ES valstybėse pastebėta, kad gerokai padaugėjo internetu besinaudojančių vaikų ir jaunuolių. Ypač daugėja internetu besinaudojančių labai mažų vaikų (0–8 metų amžiaus). 9–12 metų amžiaus vaikų naudojimosi internetu tendencijos dabar primena paauglių tendencijas prieš penkerius–šešerius metus, o mažų mokyklinio amžiaus vaikų, besinaudojančių internetu, skaičius artėja prie internetu besinaudojančių 9–12 metų vaikų skaičiaus. Ikimokyklinukai taip pat pradeda naudotis internetu, o išsivysčiusiose šalyse dauguma kūdikių iki dvejų metų vienaip ar kitaip yra atsidūrę internete (arba turi skaitmeninį pėdsaką). Šios ataskaitos tikslas – nustatyti naujausius aktualius faktus apie mažus vaikus iki aštuonerių metų ir jų didėjantį naudojimąsi internetu. Ataskaitoje vertinama šios faktinės informacijos kokybė, tyrimo spragos ir jos reikšmė politikos formavimui. Nors aktyviais interneto vartotojais tampa ir labai maži vaikai, politikos ištekliai paprastai yra orientuojami į vyresnius vaikus, ypatingas dėmesys skiriamas paaugliams. Dėl šios priežasties labai mažai galvojama apie tai, kaip apsaugoti prie interneto besijungiančius labai mažus vaikus, ir mažai dėmesio skiriama galimybėms ir naudai, susijusiai su mažų vaikų naudojimusi internetu. Tinklas „ES vaikai internete“ (angl. „EU Kids Online“) septynerius metus tyrė 9–16 metų amžiaus vaikų naudojimąsi internetu, atsižvelgdamas į vaikų naudojimosi internetu naudą ir pavojus. Taigi, šioje ataskaitoje nėra analizuojamos pirmojo tyrimo, kurį atliko tinklas „ES vaikai

internete“, išvados. Pagal Europos faktinių duomenų bazėje1 kaupiamus tyrimų apie Europos vaikų veiklas internete, pavojus ir saugumą duomenis galima pastebėti, kad trūksta šios srities mokslinių publikacijų apie vaikus iki devynerių metų (Ólafsson ir kt., 2013). Atsižvelgiant į tai, kaip greitai daugėja mažų mokyklinukų ir ikimokyklinukų, besinaudojančių internetu, tėvams ir politikos formuotojams trūksta aiškios krypties nustatant su tuo susijusią naudą ir pavojus ir svarstant, kaip būtų geriausia padėti vaikams naudotis internetu saugiai ir naudingai. Belieka tikėtis, kad ši faktinių duomenų bazė išaugs tiek, kad galės suteikti informacijos kuriant atitinkamą politiką, padės formuoti saugų švietimą, didinti visuomenės informuotumą bei suteiks reikiamos pagalbos tėvams, kad šie galėtų padėti savo mažiems vaikams naudotis internetu.

1

Apie Europos faktinių duomenų bazę prašome žiūrėti čia: http://www.lse.ac.uk/media@lse/research/EUKids Online/DB/home.aspx

7


KIEK 0–8 METŲ AMŽIAUS VAIKŲ NAUDOJASI INTERNETU? Iki šiol labai mažai tyrimų suteikė galimybę pamatyti vis didėjantį internetu besinaudojančių mažų vaikų Europoje skaičių. Pastarąjį dešimtmetį Europos Komisijos (EK) vykdytas tyrimas parodė, kad vis jaunesnio amžiaus vaikai pradeda naudotis internetu. Pavyzdžiui, 2005 metais valstybėse narėse atliktas tėvų tyrimas parodė, kad 34 % vaikų nuo 6 iki 7 metų yra naudojęsi internetu, o 2008 metais atliktas toks pat tyrimas nustatė, kad internetu naudojasi 42 % šešiamečių ir 52 % septynmečių (EK, 2006, 2008). Šie skaičiai byloja apie tai, kad kai kuriose valstybėse vis daugiau vaikų pradeda naudotis internetu ir kad visose ES tyrime dalyvavusiose valstybėse internetu pradeda naudotis vis jaunesnių amžiaus grupių vaikai. Daugiau naujausių apklausų, atliktų atskirose ES šalyse, rodo, kad toliau didėja naudotis internetu pradedančių vaikų iki devynerių metų skaičius ir kad prieigą prie interneto turi vis mažesni vaikai: 

JK: trečdalis vaikų nuo 3 iki 4 metų naudojasi internetu „per stalinį, nešiojamąjį kompiuterius ar tinklinuką, o 6 % tų, kurie naudojasi internetu, [tai daro] per planšetinį kompiuterį, ir 3 % – per mobilųjį telefoną“ (Ofcom, 2012, 5 p.). Be to, žinoma, kad internetu naudojasi 87 % 5–7 metų amžiaus vaikų – skaičius padidėjo, palyginti su 68 % 2007 metais (Ofcom, 2012).



Vokietija: internetu „bent retkarčiais“ naudojasi 21 % vaikų nuo 6 iki 7 metų ir 48 % vaikų nuo 8 iki 9 metų.

8

(Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest 2012a, 33 p.). 

Suomija: internetu naudojasi septynmečių (Paajarvi, 2012).



Belgija: „Internetu naudojasi 70 % flamandų nuo 3 iki 4 metų ir vyresnių ikimokyklinukų, dažniausiai reguliariai – bent keletą kartų per mėnesį“ (Tuewen ir kt., 2012, 1 p.).



Švedija: bent kartais internetu naudojasi 70 % vaikų nuo 3 iki 4 metų (Findahl, 2013).



Olandija: internetu jau naudojasi 78 % olandų mažamečių ir ikimokyklinukų, 5 % kūdikių jungiasi prie interneto (Brouwer ir kt., 2011).



Austrija: internetu reguliariai naudojasi beveik pusė vaikų nuo 3 iki 6 metų (Jungwirth, 2013).



Norvegija: prie interneto jungiasi 58 % vaikų nuo 0 iki 6 metų (Guðmundsdóttir ir Hardersen, 2012).

64

%

Šie naujausi didėjimo tendenciją atskleidžiantys skaičiai Europoje atspindi ir pasaulinę tendenciją, ypač išsivysčiusiose šalyse. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje (šalyje su didžiausia pasaulyje spartaus interneto skvarba) prie interneto jungiasi 93 % vaikų nuo 3 iki 9 metų ir praleidžia jame vidutiniškai 8–9 valandas per savaitę (Jie, 2012). Jungtinėse Amerikos Valstijose kasdien prie interneto jungiasi 25 % trimečių, ir šis skaičius didėja vaikams augant – prie interneto kasdien jungiasi apie 50 % penkiamečių ir beveik 70 % aštuonmečių (Gutnick ir kt., 2011). Australijoje namuose prie interneto jungiasi 79 % 5–8 metų amžiaus vaikų (Australijos statistikos biuras, 2012).

Kiek nuo 0 iki 8 metų amžiaus vaikų naudojasi įrenginiais su lietimui jautriais ekranais? Planšetinių kompiuterių „iPad“ ir kitų įrenginių su lietimui jautriais ekranais atsiradimas sutampa su mažų vaikų, naudojančių kompiuterius ir internetą, skaičiaus padidėjimo atvejais. Tūkstančiai programėlių jau yra specialiai pritaikytos mažų vaikų rinkai. Ši tendencija ypač akivaizdi „ypač vartotojiškose“ šalyse ir, atrodo, tyrėjai ir politikos kūrėjai jos nesitikėjo. Šiuo metu Europoje yra renkami duomenys: 

50 % Švedijos vaikų nuo 3 iki 4 metų naudojasi planšetiniais kompiuteriais, o 25 % – išmaniaisiais telefonais (Findahl, 2013).



Norvegijoje 23 % vaikų nuo 0 iki 6 metų turi galimybę namuose pasinaudoti įrenginiais su lietimui jautriais ekranais, o pirmą kartą įrenginiu su lietimui jautriu ekranu pasinaudoja 32 % vaikų iki 3 metų (Guðmundsdóttir ir Hardersen, 2102).



Vokietijoje 17 % šeimų, kuriose auga vaikai nuo 3 iki 7 metų, ir 18 % šeimų, kuriose auga vaikai nuo 6 iki 11 metų, turi planšetinius kompiuterius su lietimui jautriais ekranais (Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest, 2012a).



Jungtinėje Karalystėje nuo 2011 iki 2012 metų padaugėjo „planšetiniais kompiuteriais besinaudojančių vaikų nuo 5 iki 7 metų (11 %, palyginti su 2 %) ir nuo 8 iki 11 metų (13 %, palyginti su 6 %)“ (Ofcom, 2012, 4 p.).



Olandijoje, apklausus 575 tėvų, nustatyta, kad įrenginiai su lietimui jautriais ekranais yra labai populiarūs tarp vaikų nuo 3 iki 6 metų, ir tokiems vaikams daug geriau sekasi naudotis įrenginiais su lietimui

jautriais ekranais nei asmeniniais kompiuteriais su klaviatūra ir pelyte (Brouwer ir kt., 2011). Nors tik 7 % šioje apklausoje dalyvavusių šeimų turėjo planšetinius kompiuterius su lietimui jautriais ekranais, 11 % planavo įsigyti planšetinį kompiuterį per ateinančius 12 mėnesių. Tyrėjai prognozavo, kad staigiai padidės namų ūkių, turinčių planšetinius kompiuterius, skaičius, ir kad šiuose namų ūkiuose taip pat bus mažų vaikų (Brouwer ir kt., 2011).

Nuo 2011 iki 2012 metų Jungtinėje Karalystėje vaikų, namuose besinaudojančių planšetiniais kompiuteriais su lietimui jautriais ekranais, padaugėjo trigubai (Ofcom, 2012), todėl tikėtina, kad šis skaičius augs dar labiau. Daugumoje tyrimų surinkti duomenys neatspindi vaikų iki dvejų metų naudojimosi įrenginiais su lietimui jautriais ekranais.

9


KOKIOS INFORMACIJOS SUTEIKIA ATLIKTI TYRIMAI? Labai maži vaikai „auga lengvai įsisavindami skaitmeninių įrenginių, kurie greitai tampa kultūros įrankiais namuose, mokykloje, darbe ir bendruomenėje, naudojimą“ (NAEYC, 2012, 2 p.). Daugumoje Europos šalių bent pastaruoju dešimtmečiu mokymo programas pradėta

orientuoti į skaitmeninį ir medijų raštingumą. Tai reiškia, kad švietimo įstaigos yra geriau pasiruošusios integruoti naujas technologijas į švietimą. Kita vertus, mažai mokslinio dėmesio sulaukia labai mažų vaikų naudojimasis internetu namuose.

1 pav. Tyrimų skaičius pagal amžių Europoje. Šaltinis: Ólafsson ir kt., (2013). „EU Kids Online’s European Evidence“ 800 700

600 500 400 712

300

585

757

720

626

626

599

17

18+

439

200

372 303

100

0

8 0

9 1

16 2

40

50

75

3

4

5

140

161

6

7

211

8

9

10

11

12

13

14

15

16

Pastaba: tyrimai yra daugiakodžiai, o dauguma jų apima daugiau nei vieną amžiaus grupių. Net, jeigu į tyrimą buvo įtraukta tam tikra amžiaus grupė, tai nebūtinai reiškia, kad buvo atlikti interviu su šios amžiaus grupės atstovais.

Per pastarąjį dešimtmetį ar pan. Europoje padaugėjo tyrimų, analizuojančių vaikų prieigą prie interneto, naudojimąsi internetu ir su tuo susijusią elgseną. Tinklo „ES vaikai internete“ Europos faktinių duomenų bazė (angl. „European Evidence Database“) byloja apie tai, kad didžioji dalis šių tyrimų yra orientuota į vyresnius vaikus ir paauglius (1 pav.). Ir tikrai, apžvelgus apie 1 200 tyrimų, tik į vieną iš penkių buvo įtraukta vaikų iki devynerių metų

10

amžiaus, ir tik į 4 % tyrimų buvo įtraukti naujagimiai ir vaikai iki ketverių metų2.

2

Į 20 %, t. y. apie 230 tyrimų (atsižvelgiant į tai, kad pati savoka „tyrimas“ kartais gali būti nelabai aiški), buvo įtraukti vaikai iki 9 metų amžiaus. Kalbant apie vaikus nuo 0 iki 4 metų, tik į 4 % tyrimų (arba apie 50 tyrimų) buvo įtraukta vaikų, priklausančių šiai amžiaus grupei. Visi tyrimai, kurie analizavo ir vaikus nuo 0 iki 4 metų, taip pat analizavo vaikus nuo 5 iki 8 metų, todėl labai maži vaikai buvo tiriami ne kaip atskira grupė, bet toje pačioje grupėje su

Nepaisant to, tai reiškia, kad į daugiau nei du šimtus tyrimų buvo įtraukti naujagimiai ir vaikai iki aštuonerių metų, todėl šiai ataskaitai mes atrinkome duomenis iš šių tyrimų. Tyrimas, orientuotas į vyresnius vaikus ir paauglius, rodo tam tikrą koreliaciją tarp internetą naudojančių paauglių skaičiaus ir jų naudojimąsi internetu analizuojančių tyrimų skaičiaus. Tačiau dabar internetu pradeda naudotis vis jaunesni vaikai, ir kol kas nepastebėtas lygiavertis tyrimų, orientuotų į šios amžiaus grupės vaikus, skaičiaus padidėjimas (Ólafsson ir kt., 2013). Tyrimų, orientuotų į labai mažus vaikus, trūkumas gali byloti apie sunkumus, susijusius su šios amžiaus grupės įtraukimu į tiriamuosius projektus. Šių vaikų skaitymo ir rašymo įgūdžių stoka neleidžia jiems dalyvauti įprastame duomenų rinkime apklausos būdu, ar jis būtų atliekamas internetu, ar rašytine forma, naudojant pieštuką ir popierių. Todėl suprantama, kad tyrimas, į kurį įtraukiami ikimokyklinukai ir kiti mažai vaikai, yra labiau kokybinio ir žvalgomojo pobūdžio. Nors toks kokybinis tyrimas ir užtrunka daugiau laiko, jis leidžia išgirsti labai mažų vaikų nuomonę. Visgi, didėjant tyrimų, į kuriuos būtų įtraukti mažesni vaikai, poreikiui, atsiranda papildomų iššūkių, susijusių su tyrimo metodologija, etika ir finansavimu (Livingstone ir Haddon, 2008).

Internetu pradedančių naudotis nuo 0 iki 8 metų vaikų skaičius didėja nevienodai. Esama didelių skirtumų tiek tarp ES šalių, tiek šių šalių viduje, todėl ne visada pavyksta padaryti bendras, visoms šalims taikomas išvadas. Pavyzdžiui, 2010 metais Europos Sąjungoje prieigą prie interneto turinčių namų ūkių, kuriuose auga vaikai, buvo nuo 50 % (Rumunijoje) iki 99 % (Olandijoje ir Suomijoje) (Eurostats, 2010). Iš 70 procentų 7–8 metų Suomijos vaikų, kurie kiekvieną savaitę naudojosi internetu, didžioji dalis pirmenybę teikė į žaidimus orientuotoms interneto svetainėms. Be to, esama skirtumų tarp lyčių. Pavyzdžiui, mergaitės „teikė pirmenybę interneto svetainėms, kurias galima priskirti į vaikus ir jaunimą orientuotiems socialiniams tinklams, ir tokioms žaidimų interneto svetainėms, kaip panfu.fi, littlepetshop.com ir gosupermodel.com“ (Suoninen, 2010, 14 p.). Suomių berniukai teikė pirmenybę kitokiems žaidimams. Reikalingas tyrimas, kuris diferencijuotų ir paaiškintų skirtumus tarp ES šalių ir šalių viduje, siekiant suteikti kuo daugiau pagalbos vaikams, kad jie galėtų naudotis internetu saugiai ir naudingai.

vyresniais vaikais. Ta pati situacija pastebima ir 0–8 metų amžiaus grupę analizuojančiuose tyrimuose, kurie retai kada orientuojasi tik į šią amžiaus grupę. Apie pusė (54 %) tyrimų, apimančių vaikų nuo 0 iki 4 metų amžiaus grupę, apima ir 11 metų ar vyresnius vaikus, o 82 % tyrimų, apimančių vaikų nuo 5 iki 8 metų amžiaus grupę, taip pat apima 11 metų ar vyresnius vaikus.

11


KĄ 0–8 METŲ VAIKAI VEIKIA INTERNETE? Tyrimai, analizuojantys, ką konkrečiai europiečių vaikai iki devynerių metų veikia internete, nėra itin išsamūs. Kai kurios šalys jau pradėjo sekti, ką labai maži vaikai veikia internete, o kai kurios – dar ne. Šios amžiaus grupės vaikai į internetą žiūri kaip į pramogų šaltinį. 3 ar 4 metų vaikai paprastai leidžia laiką žiūrėdami vaizdo klipus (Childwise, 2012; Findahl, 2012; Teuwen ir kt., 2012). Pavyzdžiui, antroji populiariausia interneto svetainė tarp JK vaikų iki 5 metų yra „YouTube“ (Childwise, 2012). Iki 3–4 vaikai taip pat pradeda domėtis interneto žaidimais (Childwise, 2012; Teuwen ir kt., 2012). Vaikams augant naudojimosi internetu būdų daugėja – internete jie pradeda ieškoti informacijos, ruošti namų darbus ir bendrauti (Ofcom, 2012; Childwise, 2012, Guðmundsdóttir& Hardersen, 2011; Findahl, 2012).

Virtualūs pasauliai Internete vaikai pasineria į virtualų pasaulį, kuriame žaidžia ir bendrauja per savo sugalvotas internetines tapatybes (avatarus). Vaikų, besijungiančių prie virtualių pasaulių, skaičius didėja, o didžiausias padidėjimas numatomas nuo 3 iki 11 metų amžiaus vartotojų grupėje („Teen, Preteen“, 2009). Apsauginės programinės įrangos gamintoja, kompanija „AVG“, 2011 metais atliko skaitmeninių dienoraščių tiriamąjį projektą, orientuotą į vaikus nuo šešerių iki devynerių metų amžiaus, ir nustatė, kad 64 % mažųjų britų, 55 % mažųjų ispanų, 46 % mažųjų vokiečių, 38 % mažųjų italų ir 37 % mažųjų prancūzų naudojasi socialinių tinklų funkcijomis

12

tokiose interneto svetainėse kaip „Club Penguin“, „Minecraft“, „Moshie Monsters“ ir „Webkinz“ („Young Children“, 2011). 1 lentelė. Vaikų nuo 6 iki 9 metų, 2010 metais besinaudojusių socialinių tinklų interneto svetainėmis, procentas Europoje. Šaltinis: „Young children“, 2011. Nuo 2008 ar anksčiau

Visi atskirų šalių tyrimai

JK

23

56

Ispanija

37

61

Vokietija

5

12

Italija

0

3

Prancūzija

3

14

Kartais sudėtinga paaiškinti duomenų rinkimą šioje srityje, nes nėra jokio aiškaus ir bendro virtualaus pasaulio apibrėžimo, todėl „interneto žaidimai“ mažai teskiriami nuo lankymosi „interneto pasauliuose“. Interneto pasauliuose socialinių tinklų funkcijos jungiamos su žaidimais, todėl tyrimai turėtų ypatingą dėmesį skirti privalumams ir pavojams, kurie gresia, kai vaikai jungiasi prie interneto tam, kad galėtų bendrauti su kitais vaikais.

Amžiaus cenzo neatitinkantys socialinių tinklų naudotojai Tyrimą apie amžiaus cenzo neatitinkančių vaikų prieigą prie paaugliams ir suaugusiems skirtų socialinių tinklų (pvz., „Facebook“) gali būti sudėtinga atlikti dėl informacijos nuslėpimo. Visgi JK saugesnio interneto centrui (angl. „UK Safer Internet Centre“) naujausiame tyrime pavyko nustatyti, kad 30 % apklausoje

dalyvavusių 7–11 metų amžiaus vaikų turėjo susikūrę nuosavus „Facebook“ profilius (tik nuo 13 metų yra leidžiama tapti nariu) (Broadbent, Green ir Gardner, 2013). Ir Suomijoje vaikai iki 13 metų dažnai nurodo „Facebook“ kaip mėgstamą interneto svetainę (Pääjärvi, 2012). 2010 metais atliktas „AVG“ skaitmeninių dienoraščių tyrimas parodė, kad kai kurie vaikai nuo šešerių iki devynerių metų turi nuosavas „Facebook“ paskyras (1 lentelė). Nustatyta, kad „Facebook“ naudojasi 10 % mažųjų britų, 11 % mažųjų ispanų, 6 % mažųjų vokiečių, 22 % mažųjų italų ir 15 % mažųjų prancūzų nuo šešerių iki devynerių metų („Young Children“, 2011)3 .

naudingai, bei išsiaiškinti tėvų požiūrį į tokią tendenciją.

Išsamus Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad paaugliams ir suaugusiems skirtomis socialinių tinklų interneto svetainėmis naudojasi 44 % jaunesnių nei 13 metų vaikų. Dažniausiai lankytos interneto svetainės: „Facebook“ (13+) ir „schülerVZ“4 (12+). 2012 metais šiomis svetainėmis naudojosi 5 % 6–7 metų amžiaus vaikų ir 18 % 8–9 metų amžiaus vaikų. Numatoma, kad per kelis ateinančius metus šis procentinis santykis turėtų padidėti (Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest 2012a). Amžiaus cenzo neatitinkančių vartotojų skaičiaus padidėjimo prognozės rodo, kad būtina tirti mažų vaikų galimybes naudotis tokiomis interneto svetainėmis saugiai ir 3

2013 metais atliktas tyrimas apie švedus ir jų naudojimąsi internetu (angl. „The Swedes and the Internet 2013“) parodė, kad į vieną grupę įtraukus 6–9 metų amžiaus vaikus, nepavyksta parodyti pokyčių, kuriuos yra linkę patirti 8 ar 9 metų amžiaus vaikai. Pavyzdžiui, Švedijoje svetainėje „Facebook“ lankosi labai mažai 6–7 metų vaikų, bet net 30 % devynmečių (Findahl, 2013). 4

„schülerVZ“ nebeveikia, nes buvo uždaryta 2012 metų rugpjūčio gale.

13


KOKIOS NAUDOS GAUNA LABAI MAŽI VAIKAI, KAI NAUDOJASI INTERNETU? Be akivaizdžios pramoginės vertės, kurią gauna dauguma mažų vaikų žaisdami žaidimus, žiūrėdami vaizdo klipus ir bendraudami internete, naudojimasis internetu padeda jiems lavinti skaitmeninį raštingumą, neatsiliekant nuo technologinės pažangos. Internetas taip pat padeda jiems ateityje pasiekti geresnių akademinių rezultatų, žaismingai praleisti laiką ir dalyvauti socialinėje sąveikoje (Cavanaugh ir kt., 2004; Johnson, 2010; Marsh, 2010; Judge ir kt., 2006). Europos šalys daugiau ar mažiau remia skaitmeninių technologijų suteikimą pradinėms klasėms ir jų skaitmeninio raštingumo įgūdžių lavinimą, pripažindamos, kad internetas atveria naujų mokymosi, dalyvavimo, kūrybinės veiklos ir bendravimo su kitais galimybių (Plowman ir kt., 2011). Pastaruoju metu didėjantis vaikų iki devynerių metų, besinaudojančių internetu, skaičius (žr. 3 dalį) byloja apie tai, kad nemažai tėvų taip pat palaiko savo mažų vaikų ankstyvą naudojimąsi internetu, suteikdami jiems galimybių tyrinėti ir žaisti internete. Tačiau kartu svarbu ir tai, kad kol kas esama nedaug aiškių rekomendacijų, kaip tokie labai maži vaikai galėtų saugiai ir naudingai mokytis, tyrinėti ir žaisti internete.

Akademiniai pasiekimai Tęstiniai tyrimai rodo teigiamą koreliaciją tarp interneto naudojimo ankstyvojoje vaikystėje ir pasiekimų mokykloje (Cavanaugh ir kt., 2004). Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikus didelio masto tęstinį tyrimą, kuriame dalyvavo 8 283 vaikų darželiai, pirmų ir trečių klasių mokiniai,

14

nustatyta, kad „dažnas interneto naudojimas ir geri kompiuterio naudojimo įgūdžiai [….] teigiamai koreliavo su akademiniais pasiekimais“ (Judge ir kt., 2006, 52 p.). Šis tyrimas taip pat parodė, kad kompiuteris namuose turėjo akivaizdžios naudos skaitymo ir matematikos pasiekimams (57 p.). Neseniai Australijoje atliktas tęstinis tyrimas, kuriame buvo analizuojamas daugiau nei 9000 vaikų nuo 4 iki 8 metų žodyno lavinimas, parodė, kad, atsižvelgus į socioekonominę aplinką ir laiką, kurį vaikas praleidžia skaitydamas, „prieiga prie interneto turi teigiamą poveikį verbaliniams gebėjimams“ (Bittman ir kt., 2011,167 p.). Viena šio teigiamo ryšio išimtis – tai „žaidimo pultai ir jų funkciniai ekvivalentai, susiję su prastesniais kalbiniais gebėjimais“ (172 p.). Pultais žaidžiamiems žaidimams nereikia interneto, todėl jie neskatina bendravimo su kitais, nuo vaiko fiziškai toli esančiais žaidėjais. Ankstyvosios vaikystės pedagogai supranta skaitmeninių technologijų svarbą, nes tai yra neatsiejami mokymosi įrankiai, padedantys lavinti vaikų kalbos, pažinimo ir socialinius įgūdžius, jeigu naudojami protingai (Couse ir Chen, 2010; Gimbert ir Cristol, 2004; Švietimo technologijų informacijos asociacija (angl. „Information Society for Technology in Education“) [ISTE], 2007; NAEYC, 2012).

Skaitmeninis raštingumas, skaitmeniniai socialiniai įgūdžiai ir skaitmeninė pilietybė Nemažai mažų vaikų pradeda formalų mokyklinį mokymąsi jau sukaupę nemažą patirtį kompiuterių ir interneto naudojimo srityje. Jie demonstruoja naujus turinio naršymo, rinkimo ir kūrimo įgūdžius (Hopkins ir kt., 2013; EdwardGroves ir Langley, 2009; Siibak ir Vinter, 2010; Zevenbergen ir Logan, 2008). Skaitmeniniame amžiuje raštingumas reiškia daugelį dalykų, tarp jų ir gebėjimą pasinaudoti įvairiais skaitmeniniais formatais, juos suprasti, peržiūrėti ir kurti. Tokie nauji skaitmeninio raštingumo įgūdžiai taip pat suformuoja šių technologijų atsakingo naudojimo pamatus (skaitmeninę pilietybę). Gebėjimas efektyviai ir atsakingai naudotis kompiuteriais ir internetu leidžia palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, skatina kūrybingumą, saviraišką ir savosios tapatybės formavimąsi. Jis taip pat sustiprina priklausymo tam tikrai grupei ar socialinio ryšio jausmą bei padeda vystyti „skaitmeninius socialinius įgūdžius“ ir „socialinę pilietybę“ (Holloway ir kt., 2013; Collin, Richardson ir Third, 2011).

Interneto žaidimus, tam tikru mastu, galima palyginti su žaidimais nesijungiant prie interneto. Marsh (2010) nustatė, kad vaikų virtualūs pasauliai suteikia ypač daug galimybių bendrauti internetu, ir toks bendravimas dažnai yra „žaidybinio pobūdžio“ ir „glaudžiai susijęs su žaidimu neprisijungus prie interneto“ (23 p.). Ji pažymi, kad toks virtualus žaidimas apima „fantastinį žaidimą, sociodramatinį-vaidmenų žaidimą, ritualizuotą žaidimą, žaidimus su taisyklėmis ir žaidimą, kurį galima būtų pavadinti „grumtynių“ žaidimu, tik […] tai būtų prie interneto neprisijungus žaidžiamo fizinio žaidimo virtualioji versija“ (30 p.). Nors sąveika tarp vaikų virtualiuose pasauliuose gali būti pavojinga ir turėtų būti tiriama daugiau, Marsh pataria, kad tolesnis tyrimas turėtų būti vykdomas ir siekiant „geriau ištirti jų galimybes, siekiant nustatyti, kokios naudos vaikai gauna žaidybine forma dalyvaudami tokiuose pasauliuose“ (36 p.).

Žaidimai ir socialinė sąveika Maži vaikai naudojasi internetu taip, kaip ankstesnės kartos naudojosi medijų ir komunikacijų technologijomis – žaidžia, mokosi, bendrauja ir palaiko ryšį su kitais vaikais ir šeimos nariais. E. laiškai, pranešimų siuntimas, žaidimai virtualiuose pasauliuose ir vaizdo pokalbiai su draugais ir šeima – tai tik keletas pavyzdžių, kaip internetas padeda vaikų socialinei sąveikai ir žaidimams.

15


KOKIE GALIMI PAVOJAI GRESIA 0–8 METŲ VAIKAMS? Tinklo „ES vaikai internete“ tyrime užsimenama, kad „ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad „vaikai patys kalba apie savo silpnesnius įgūdžius ir mažesnį pasitikėjimą savo jėgomis“ (O’Neill ir kt., 2011b, 19 p.). Nors tinklo „ES vaikai internete“ tyrime buvo analizuojami devynerių metų ir vyresni vaikai, galima įtarti, kad jaunesni nei devynerių metų vaikai turės mažiau įgūdžių, reikalingų norint įveikti su naudojimusi internetu susijusius pavojus. Be to, tinklo „ES vaikai internete“ Europos faktinėje duomenų bazėje surinkta informacija atskleidžia, kad Europoje trūksta giluminių tyrimų, analizuojančių vaikų nuo nulio iki aštuonerių metų naudojimosi internetu naudą ir pavojus. Ypač trūksta tyrimų, kuriuose patys vaikai dalintųsi savo patirtimi ir nuomonėmis. Pavyzdžiui, Švedijoje 2013 metais atlikto tyrimo duomenimis, 13 % tėvų, auginančių 3–7 metų vaikus, nurodo, kad jų vaikas yra turėjęs su internetu susijusios neigiamos patirties. Ta pati situacija pastebima ir 20 % tėvų, auginančių 8–11 metų vaikus, atsakymuose (Findahl, 2013). Australijoje atliktu pasirengimo naudotis internetu tyrimu, kuriame dalyvavo 57 5–8 metų vaikai, nustatyta, kad šio amžiaus vaikai yra jautresni interneto žalai nei vyresni vaikai, nors ir turi bendrą supratimą apie internete tykojančius pavojus. Dauguma ištirtų vaikų sužinojo apie interneto pavojus iš savo tėvų ar kitų šeimos narių (Ey ir Cupit, 2011). 5–8 metų vaikai sugebėjo nurodyti turinio keliamus pavojus (seksualinį turinį, prievartą, nederamą kalbą) ar naujų ryšių keliamus pavojus (susitikimą su žmonėmis, kuriuos pažįsta tik per

16

internetą). Visgi vaikai parodė esą naivoki, jiems pristačius su internetu susijusius „tikroviškus“ scenarijus. Jiems nepavyko nederamą bendravimą, komercinius pasiūlymus, nepatikimą informaciją ir asmeninės informacijos atskleidimą priskirti interneto pavojams (Ey ir Cupit, 2011). K,.Pavyzdžiui, paklausus, ar eitų į gimtadienio šventę ar pažaisti parke su žmogumi, kurį pažįsta tik per internetą, kai kurie vaikai atsakė „taip“ (62 p.). Šiuo požiūriu mažų vaikų žinios apie interneto pavojus ne visada reiškia saugų elgesį tikrame interneto pasaulyje.

Socialinių tinklų interneto svetainės Palyginti su pradinių klasių moksleiviams skirtais virtualiais pasauliais, paaugliams skirtos socialinių tinklų interneto svetainės sulaukė nemažai kritikos dėl nepakankamai veiksmingų numatytųjų privatumo nustatymų ir dėl to, kad mažai dėmesio skiria garbingo elgesio stebėsenai (O’Neill, 2010). Paaugliams ir suaugusiems skirtas socialinių tinklų interneto svetaines lanko ir amžiaus cenzo neatitinkantys vaikai. Be to, jau yra kalbama ir apie tai, kad pradinių klasių mokiniai pagal savo išsivystymo lygį jau yra pasiruošę bendrauti internetu ar kurti ryšius (Bauman ir Tantum, 2009). Tai pradėjo kelti ypač didelį nerimą, kai padaugėjo vaikų, kurie, nepaisant amžiaus cenzo, turi galimybę prisijungti prie tokių interneto svetainių, kaip, pavyzdžiui, „Facebook“, kurio nariais leidžiama tapti ne jaunesniems nei 13 metų asmenims.

Nepaisant to, kad kol kas yra labai mažai tyrimų, atskleidžiančių pačių vaikų patirtį lankantis socialinių tinklų interneto svetainėse, Vokietijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad 80 % vaikų iki 13 metų, turinčių nuosavą paskyrą socialinio tinklo interneto svetainėje, savo vartotojų paskyras susikūrė padedami kitų: 35 % – tėvo, 33 % – motinos, 30 % – draugų, o 17 % – brolių ar seserų (Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest 2012a, 40 p.). Tačiau 9–16 metų vaikų apklausą vykdantis tinklas „ES vaikai internete“ atskleidė, kad, jeigu tėvai draudžia naudotis socialinių tinklų interneto svetainėse, jaunesni vartotojai (9–12) paprastai yra linkę paklusti. Nepaisydami tėvų draudimo, tokius profilius sau dažniausiai susikuria paaugliai (Livingstone, Ólafsson, ir Staksrud, 2013). Izraelio mokslininkai ištyrė, kaip tėvai prižiūri 8–17 metų „Facebook“ vartotojus; tyrime dalyvavo 195 šios amžiaus grupės vartotojai. Nustatyta, kad 82 % vaikų iki 13 metų turi „Facebook“ paskyras (Dor ir Weinmann-Saks, 2012, 10 p.). Pagal tėvų atsakymus nustatytas panašus namuose stebimų vaikų, besijungiančių prie tokių svetainių nepaisant amžiaus cenzo, procentas. Kita vertus, amžiaus cenzo neatitinkančių vartotojų tėvai yra mažiau linkę naudotis „Facebook“ su savo vaikais. Anot mokslininkų, tokį interneto stebėsenos trūkumą galėjo nulemti tai, kad į jaunesnių vaikų, skirtingai nei vyresnių vaikų (13+), veiklas internete, pavyzdžiui, žaidimus ir pokalbius su draugais, tėvai žiūri kaip į ganėtinai nepavojingus užsiėmimus. Tai taip pat gali būti susiję su tuo, kad „tėvai jaučiasi nejaukiai faktiškai leisdami savo vaikams registruotis tokiu būdu [nurodant netikrą gimimo datą]“ (11 p.).

Paaiškėjus, kad tokie susirūpinimą keliantys reiškiniai yra būdingi daugumos „Facebook“ vartotojų, neatitinkančių amžiaus cenzo, tėvams, tai gali reikšti, kad tokiems vaikams gresia didesnis pavojus nei vyresnio amžiaus vaikams, kuriuos tėvai stebi labiau. Tai taip pat rodo problemas, kurias kelia įsitikinimas, kad vaikų veikla internete labiau priklauso nuo amžiaus nei nuo norų, ir tokiomis išvadomis yra pabrėžiama, kad būtina tyrinėti visų amžiaus grupių – nuo kūdikystės iki vėlyvosios paauglystės – naudojimąsi internetu.

Vaikų virtualūs pasauliai Mokslininkai, pedagogai, tėvai – visi žino apie socialinių tinklų interneto svetainių keliamus potencialius pavojus, pavyzdžiui vaikų patiriamas patyčias ir nederamo turinio poveikį. Mokslinių tyrimų darbotvarkėje trūksta tyrimų, analizuojančių didėjantį „jaunesniems vaikams skirtų interneto svetainių su socialinių tinklų elementais“ naudojimą (Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūra, 2008; Graber, 2012, 85 p.). Dar būdami tik penkerių, vaikai jau jungiasi prie tokių virtualių pasaulių, kaip „Minecraft“, „Moshi Monsters“ ir „Club Penguin“. Tokiuose virtualiuose pasauliuose paprastai veikia filtrai, dėl kurių vaikams sunku dalintis asmenine informacija. Be to, vaikų virtualūs pasauliai yra moderuojami tikruoju laiku (moderuoja kiti žaidėjai, moderavimas vyksta pagal žaidimo taisykles, atliekamas tylusis ir (ar) automatinis moderavimas), siekiant užkirsti kelią patyčių ar įžeidimų atvejams. Nepaisant šių saugos funkcijų, jaunesni vaikai vis tiek gali

17


susidurti su nepageidaujamu elgesiu, jiems žaidžiant virtualiuose pasauliuose. Dėl savo amžiaus jaunesni vaikai yra mažiau atsparūs neigiamam poveikiui, todėl gali susikrimsti, jeigu kas nors vyksta kitaip, nei tikėjosi: patirti socialinę atskirtį, kai jų draugai pašalina juos iš žaidimo; kai draugai ir broliai ar seserys piktnaudžiauja jų interneto profiliais; kai jie kažko netenka virtualioje aplinkoje (pavogiami ar sunaikinami žaidimai arba netenkama virtualios valiutos) (Holloway ir kt., 2013). Nerimą taip pat kelia mažų vaikų „kompetencija pasipriešinant komerciniam turiniui internete“ (Nansen ir kt. 2012, 204 p.). Tyrėjai taip pat abejoja, ar pagal savo išsivystymo lygį šio amžiaus vaikai yra pasiruošę ir turi būtinų įgūdžių, kurie leistų jiems saugiai žaisti ir bendrauti virtualiuose pasauliuose (Bauman ir Tantum 2009; Ey ir Cupit, 2011). Virtualiuose pasauliuose gyvenančių vaikų skaičius didėja, todėl būtina „geriau suprasti, kaip tokios socialinių tinklų interneto svetainės padeda vaikams bendrauti“ (Grimes ir Fields, 2012) ir įgūdžius bei gebėjimus, kurių reikia vaikams iki devynerių metų, kad galėtų pasipriešinti pavojams virtualiuose pasauliuose.

Vaizdo įrašų bendrinimo svetainės Vaizdo įrašų peržiūra – tai viena pirmųjų veiklų, kurių internete imasi maži vaikai (žr. 5 skyrių). Tokiose interneto svetainėse kaip „YouTube“ galima rasti daugybę mokomųjų ir pramoginių vaizdo įrašų, skirtų labai jauniems žiūrovams. Pavyzdžiui, „YouTube“ kanalas „Sesame Street“ (Sezamo gatvė) neseniai pasiekė milijoną peržiūrų (Luckerson, 2013). Kai net priešais dviejų ar trejų metų vaiką yra

18

kompiuteris / planšetinis kompiuteris / išmanusis telefonas, per lengvai naudojamą sąsają jis (ji) gali nesunkiai įjungti kitus siūlomame grojaraštyje esančius vaizdo įrašus, tarp kurių yra ir turinio, kurį savo reikmėms renkasi už vaiką atsakingas suaugusysis (Buzzi, 2012). Dėl šių priežasčių gali būti sudėtinga užtikrinti mažų vaikų saugią ir naudingą prieigą prie tokių interneto svetainių. Tėvai ir publicistai jau pradeda viešai reikšti susirūpinimą tuo, kaip lengvai labai maži vaikai gali pasiekti jų amžiui netinkamą turinį tokiose interneto svetainėse, kaip „YoutTube“ ir „Tumblr“ (Blythe-Goodman, 2010; Agarwal, 2012; Dewey, 2013). Interneto svetainėje „YouTube“ paskelbtų populiarių, vaikams skirtų vaizdo įrašų turinio analizė atskleidė, kad jaunieji vartotojai „yra nutolę nuo brandesnei auditorijai skirto turinio tik trimis paspaudimais“ (Dewey, 2013 m. vasario 6 d.). Paspausdami ar paliesdami šoninėje juostoje esančio grojaraščio parinktis, vaikai gali netyčia įjungti suaugusiems skirtą įrašą. Tyrimas, kuriame dalyvavo 100 italų tėvų, auginančių nuo dvejų iki trylikos metų vaikus, atskleidė, kad nemažai šių vaikų yra žiūrėję netinkamą turinį „YouTube“ interneto svetainėje (Buzzi, 2012). „ES vaikai internete“ tinklo tyrime taip pat skelbiama, kad mažuosius europiečius kartais trikdo vaizdo klipai, kuriuos šie žiūri tokiose vaizdo įrašų bendrinimo interneto svetainėse, kaip „YouTube“ ir „RedTube“. Juos Vaikus dažnai prislegia turinys, kuriame vaizduojama atvira pornografija, smurtas, patyčios mokyklos kieme, žiaurus elgesys su gyvūnais ir tikros automobilių avarijos (Livingstone ir kt., 2013, 6 p.). Nors „ES vaikai internete“ tinklo išvados yra susijusios su 9 – 16 metų vaikais, jame nemažai cituota

jaunesnių tyrime dalyvavusių 9 – 10 metų vaikų pasisakymų, bylojančių apie patiriamą sielvartą, todėl labai gaila, kad iki šiol tiek mažai tirta labai mažų vaikų (0 – 8) saugi ir naudinga prieiga prie vaizdo įrašų bendrinimo interneto svetainių. Siekiant kuo labiau sumažinti šiuos pavojus, pasigirsta raginimų „įvertinti, ar [dabartinėms] „YouTube“ vartotojų sąsajoms galima pritaikyti įspėjimų apie netinkamą turinį ir jo blokavimo funkcijas“ (Buzzi, 2012). Taip pat rekomenduojama, kad „YouTube“ ir kitos vaizdo įrašų bendrinimo interneto svetainės pasirūpintų, kad visi vaizdo įrašai būtų klasifikuojami prieš juos įkeliant (Buzzi 2012; Agarwal, 2012), ir kad galima būtų įdiegtos patikimos ir paprastos naudoti saugos bei kitos įspėjimo ir blokavimo funkcijos (Buzzi, 2012, 250 p.).

Mobiliosios technologijos ir programėlės Maži vaikai sudaro didelę mobiliųjų technologijų vartotojų grupę, kuri jungiasi prie interneto naudodami įvairius įrenginiuįrenginius (Ofcom, 2012). Vieni iš populiariausių skaitmeninės prieigos priemonių – tai „iPod“, planšetiniai kompiuteriai su lietimui jautriais ekranais, e. skaitymo įrenginiai, nešiojamieji kompiuteriai ir išmanieji žaislai. Planšetiniai įrenginiai taip pat integruojami į įvairius vaikų žaislus ir jiems skirtas prekes (pvz., „iPotty“ – vaikiškas tualetinis puodas su planšetiniu įrenginiu, žr. toliau). Tokios mobiliosios technologijos pagerina prieigą ir prie interneto, ir interneto pramogų visiems vaikams. Bet tuo pačiu metu gali būti keliamas pavojus tokius įrenginius

naudojančių vaikų privatumui ir saugai. Saugumo ir saugos nustatymai gali būti per daug sudėtingi ir tėvams, ir vaikams, ir dažnai turi skirtingas operacines aplinkas, atrodytų, panašiose technologijose. Vaikams skirtos išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių programėlės naudoja vartotojo informaciją be vaikų ar jų tėvų žinios. Tai gali būti informacija apie vaiko tapatybę, geografinę vietą ar telefono numerį. Be to, kai kurios programėlių operacinės aplinkos turi sąsają su socialinių tinklų interneto svetainėmis, ir vartotojas apie tai sužino tik atsisiuntęs programėlę 5. Neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinės prekybos komisijos atlikta vaikams skirtų programėlių analizė, kuria buvo siekiama išsiaiškinti privačios informacijos atskleidimo ir informacijos surinkimo ir dalijimosi ja politiką. Nustatyta, kad iš 400 išanalizuotų vaikams skirtų programėlių: 

„beveik 60 % (235) peržiūrėtų programėlių perduoda savo autoriams, arba, dažniau, reklamos tinklui, analitikos bendrovei ar kitai trečiajai šaliai, įrenginio identifikacijos numerį, [… ir] tik 20 % (81) peržiūrėtų programėlių atskleidžia bent minimalią informaciją apie programėlės privatumo politiką“ (Mohapatra ir Hasty 2012, 6 p.).



„22 % (88) peržiūrėtų programėlių turėjo ryšį su socialinių tinklų tarnybomis, ir tik 9 % (36) programėlių nurodė tokį ryšį prieš jas atsisiunčiant“ (Mohapatra ir Hasty 2012, 20 p.).

Mažai žinoma ir apie ryšius tarp konkrečių prie interneto prijungtų įrenginiųįrenginių bei jų naudą ar pavojus, kai tokiais 5

Žr. http://www.siliconrepublic.com/digitallife/item/31005-the-week-in-gadgets-ces-20

19


įrenginiaiįrenginiais naudojasi labai maži vaikai, ypač kalbant apie mobiliuosius įrenginius ir interneto saugumą. Apibrėžus ir konkrečiame kontekste ištyrus vaikų ir jų tėvų naudojimąsi ir požiūrį į įvairius įrenginius, bus galima nustatyti, koks amžius, aplinkybės ir įrenginiai geriau užtikrintų mažiems vaikams saugų ir naudingą naudojimąsi internetu.

Planšetiniai kompiuteriai ir ankstyvosios vaikystės raida Technologijos su liečiamu ekranu yra lengvai pritaikomos labai mažų vaikų sensomotorinės raidos etapui, nes vaikai lengvai įsisavina tokias technologijas ir baksteli mygtukus ar piktogramas, o suaugusieji jiems mažai pataria ir mažai padeda formuoti tinkamo naudojimo įgūdžius (Valkenburg, 2004). Paprasto naudojimo galimybės suteikia mažiems vaikams daugiau laisvės tyrinėti ir žaisti naudojant lietimui jautrius ekranus praktiškai be jokios pagalbos, ypač lyginant su nešiojamais ar asmeniniais kompiuteriais, kurių atveju vyresni naudotojai turi padėti vaikui naudotis klaviatūra ir pelyte. Kūdikiai, mažamečiai ir ikimokyklinukai pereina lemtingus raidos etapus, kurių metu formuojami daugumos fizinių, socialinių ir protinių gebėjimų pamatai. Todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu vis didėjantis labai mažų vaikų, naudojančių technologijas su lietimui jautriais ekranais, skaičius suteikia dar didesnį postūmį ginčams ir diskusijoms apie apie technologijų su lietimui jautriais ekranais vietą ankstyvosios vaikystės raidoje. Šiuo klausimu esama daugybė skirtingų nuomonių. Vis daugiau pedagogų pradeda suvokti technologijų svarbą ankstyvojoje vaikystėje.

20

Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ilgalaikės tradicinės mokymo programos orientuojamos į naujų technologijų raštingumą bei praktinį IKT įrankių naudojimą mažų vaikų ugdyme: Vaikams reikia galimybės tyrinėti ir žaisti naudojant kompiuterius, lygiai kaip ir kitas IKT formas, pavyzdžiui, juostinių kasečių įrašymo įrenginius. Toks žaidimas formuoja pagrindą vėlesniam, labiau struktūruotam programėlių naudojimui. Tai reiškia, kad IKT turi būti integruojamos į mokymo programas (Siraj-Blatchford ir Siraj-Blatchford, 2000, 1 p.). Kita vertus, Amerikos pediatrijos akademija dažnai pataria riboti vaiko žiūrėjimo į ekraną laiką ankstyvojoje vaikystėje – vaikams iki dvejų metų visiškai nerekomenduojama žiūrėti į ekraną ir būti aplinkoje, kurioje veikia įrenginys su ekranu (Brown, 2011). Tokia rekomendacija buvo parengta senųjų ekranų technologijų laikotarpiu, dar prieš tai, kai labai maži vaikai pradėjo naudotis išmaniaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais. Nemaža dalis mokslinės literatūros, kuri rekomenduoja taikyti griežtus apribojimus žiūrėjimo į ekraną laikui, yra „labiau grindžiama svarstymais nei faktais“ (McPake ir kt., 2013, 423 p.). Didžioji dalis tyrimų, palaikančių tokį požiūrį, taip pat per lengvai sieja technologijų su ekranais turėjimą ar naudojimą su (nepakankamai patvirtintomis) „hipotezėmis apie jų poveikį“ (McPake ir kt., 2013, 423 p.). Susirūpinta ir labai mažų vaikų veikla prie ekrano; prie ekrano praleidžiamu laiku ir bendrąja smegenų veikla (Miller, 2005; Zimmerman ir kt., 2007; Christakas, 2009). Nepaisant to, iki šiol nebuvo publikuota jokių tyrimų, susijusių su technologijomis su lietimui

jautriais ekranais. Anot dr. Jordy Kaufman (2013), šiuo metu tiriančio „iPad“ planšetinių kompiuterių kognityvinį poveikį nuo 4 iki 6 metų vaikams, labiau tikėtina, kad daug svarbiau yra tai, ką maži vaikai veikia su savo įrenginiais su lietimui jautriais ekranais nei bendrai naudojimasis įrenginiais su ekranu: Naudodami įrenginius su ekranais, vaikai gali skaityti literatūrą, žiūrėti mokomąsias televizijos laidas, kurti fantastinius meno kūrinius, mokytis matematikos ir gamtos mokslų, per vaizdo kamerą bendrauti su savo seneliais. Bet jie taip pat gali žaisti jų amžiui netinkamus žaidimus, tuščiai leisti valandas žiūrėdami mokomosios vertės neturinčius vaizdo įrašus (Kaufman, 2013). Todėl ateityje gali būti daug svarbiau diferencijuoti įvairias mažiems vaikams prieinamas veiklas, atliekamas naudojant ekraną, nei bendrai skaičiuoti naudojimo mastus ar be jokio pagrindo smerkti mažų vaikų naudojimąsi įrenginiais su ekranu. Taip pat nerimaujama ir dėl to, kiek laiko vaikai praleidžia prie ekranų, atitinkamai mažiau laiko skirdami kitoms veikloms, pavyzdžiui, žaidimams ir bendravimui, kurie yra svarbūs vaiko kognityvinei, socialinei ir fizinei raidai (Linn, 2010). Vaikų šalininkai ir publicistai kaltina kiekvieną naują IKT technologiją (televiziją, kompiuterius, žaidimų platformas, įrenginius su liečiamais ekranais) tuo, kad jos atima vaiko žaidimams skirtą laiką, bet dažnai nepamini kitų socialinių ir ekonominių pokyčių, kurie palaipsniui atima vis daugiau žaidimams skirto laiko jau iš keleto pastarųjų kartų vaikų (Ginsburg, 2007). Pavyzdžiui, dirbantys tėvai mažiau laiko skiria vaikų priežiūrai šiems žaidžiant lauke (McBride, 2012); kiekvienos

kartos tėvai vis labiau apriboja vietas ar nustato ribas, kuriose vaikai gali žaisti neprižiūrimi (Louv, 2005; Tandy, 1999); o spontaniškus žaidimus vis labiau keičia suaugusiųjų organizuojamos veiklos (Skår ir Krogh, 2009). Toks palaipsniui vykstantis galimybių vaikams žaisti sumažėjimas verčia abejoti, ar namams skirtos pramoginės technologijos tikrai yra vienintelė, ar net pagrindinė priežastis, kodėl taip mažai yra žaidžiama spontaniškai. Kitame kokybiniame tyrime, susijusiame su planšetinėmis technologijomis ir ikimokyklinukais, yra tiriama, ar „skaitmeninis žaidimas“ skatina vaiko raidą taip, kaip tą daro tikrasis pasaulis (Verenikina ir Kervin, 2011). Verenikinos ir Kervino atvejo tyrimas atskleidė, kad nuo 3 iki 5 metų vaikai turi „teigiamos patirties su naudojant skaitmenines priemones žaidžiamais vaizduotę lavinančiais žaidimais“, ir kad vaikai dažnai namuose naudoja „iPad“ tam, kad galėtų tiesiogiai bendrauti su kitais šeimos nariais (2011). Maži vaikai, gimę esant skaitmeninėms technologijoms, jas įtraukia į savo žaidimą jų neskirdami. Suaugusieji, kita vertus, mintimis grįžta į savo pačių vaikystę ir, tuo remdamiesi, konstruoja idealizuotą supratimą apie vaikų žaidimą – nesugadintą žaidimą, kuriame nėra skaitmeninių technologijų (Zevenbergen, 2005). Tinkamu laiku atliktas tyrimas, kuriame būtų atsižvelgta į mažų vaikų kasdienius gyvenimus, o ne vien skaičiuojamas prie ekranų praleidžiamas laikas, padės suformuoti didesnę taikomąją vertę turinčią faktinių duomenų bazę, kuria galima būtų pasinaudoti formuojant politiką ir rengiant rekomendacijas tėvams. Ypač reikalingas subtilesnis prie ekrano praleidžiamo laiko supratimas (atsižvelgiant į tai, kokia veikla, kaip dažnai, su kuo ir kiek laiko

21


yra vykdoma), kad galima būtų suprasti visus technologijų su lietimui jautriais ekranais poveikio ankstyvosios vaikystės raidai aspektus (Kaufman, 2013).

22

KĄ DARO ŠEIMOS, AUGINANČIOS LABAI MAŽUS VAIKUS? Didėjant mažų vaikų (0 – 8), besinaudojančių internetu, skaičiui, trūksta faktiniais duomenimis grįstų tyrimų, kurie tirtų naudojimosi internetu naudą ir pavojus, be kita ko, atsižvelgiant į šeimos vaidmenį padedant mažiems vaikams naudotis internetu. Švedijoje (ir, labai tikėtina, kitose ES šalyse), jauni, nuo 25 iki 45 metų amžiaus, tėvai patys yra patyrę interneto vartotojai ir leidžia savo vaikams naudotis įvairiais prie interneto prijungtais įrenginiaiįrenginiais. Didesnes pajamas turintys tėvai yra labiau linkę suteikti vaikams galimybę naudotis naujausiomis technologijomis, pavyzdžiui, planšetiniais kompiuteriais su lietimui jautriais ekranais (Findahl, 2013). Atsižvelgus į tai, kad kiti tyrimai taip pat rodo, jog tėvai mažiau nerimauja dėl jaunesnių nei vyresnių vaikų naudojimosi internetu (Brouwer ir kt., 2011; Plowman ir kt., 2010, Wagner ir kt., 2013), būtina toliau tyrinėti šeimų vaidmenį padedant labai mažiems vaikams jų skaitmeniniame gyvenime.

Tėvų pagalba Žinoma, kad yra skirtumų tarp ES šalių ir šalių viduje, kalbant apie šeimos pagalbą. Nikken ir Janz (2011) nustatė, kad 792 olandų vaikams nuo 2 iki 12 metų tėvai aktyviau padeda naudotis internetu ir žaisti. Taip pat atkreiptas dėmesys į socioekonominius skirtumus – vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų sulaukia kiek aktyvesnės pagalbos nei vaikai iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų (2011). Kita vertus, Estijoje Vinter ir Siibak nustatė, kad „tėvai arba paskiria pagalbininkų vaidmenį

vyresniems broliams ir seserims, arba taiko apribojimus“ (2012, 78 p.). Grupiniai interviu su vaikais (5 – 7 metų amžiaus) ir jų tėvais atskleidė, kad tėvai yra mažiau linkę aktyviai padėti jaunesniems vaikams nei vyresniems, ir, vietoje to, patiki šią savo užduotį vyresniems broliams ar seserims. Šis 2012 metais atliktas tyrimas atskleidė, kokį vaidmenį kartais vaidina vyresni broliai ir seserys padedant, prižiūrint ir darant įtaką labai mažiems vaikams, šiems renkantis veiklas internete. Šis tyrimas taip pat pabrėžia interviu su pačiais vaikais (ir jų tėvais) svarbą, tiriant šeimos pagalbos praktikas ir labai mažų vaikų naudojimosi internetu pavojus ir naudą.

Brolių ir seserų vaidmuo Minėtame Estijos tyrime pabrėžta galima įtaka, kurią vyresni broliai ir seserys gali daryti jaunesniems vaikams, šiems naudojantis internetu. Labiau tikėtina, kad vyresnių brolių ar seserų turintys labai maži vaikai pradeda naudotis internetu būdami jaunesnio amžiaus (Teuwen ir kt. 2012; Brouwer ir kt. 2011; Stevens ir kt., 2008). Stevens, Satwicz ir McCarthy (2008) atliko stebėsenos tyrimą įvairių šeimų kontekstuose ir pastebėjo, kad vyresni broliai ir seserys yra linkę skatinti bei padėti mažesniems naudotis skaitmeninėmis medijomis namuose. Vyresni broliai ir seserys rodo savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kaip naudotis internetu, prisijungti prie virtualių pasaulių ir naudotis tokiomis socialinių tinklų interneto svetainėmis, kaip „Facebook“, tokiu

23


būdu skatindami ankstyvąjį susipažinimą su tokiomis interneto svetainėmis (Barone, 2012). Šie duomenys leidžia teigti, kad, tiriant interneto mažiems vaikams iki 9 metų pavojus ir naudą, tyrėjams gali būti labai svarbus brolių ir seserų vaidmuo padedant, prižiūrint ir darant įtaką mažiems vaikams, šiems renkantis veiklas internete. Gauti duomenys taip pat rodo, kad tyrėjams svarbu išsamiai tirti ir šeimos narių sociokultūrines praktikas naudojimosi internetu namuose atžvilgiu ir reaguoti į problemas ir temas, kurios atsiranda dėl vaikų ir tėvų pamąstymų apie internetinių medijų naudojimo šeimoje kontekstą (Holloway ir Green, 2008, 2013).

Tėvai ir jų vaikų skaitmeninis pėdsakas Nemažai vaikų iki devynerių metų yra gimę jau turėdami savo pirmąjį „skaitmeninį pėdsaką“ internete. Šie vaikai taps pirmąja karta, patyrusia gyvenimo skaitmeniniame pasaulyje poveikį visam jų gyvenimui. Jie paveldės savo skaitmeninius profilius, perimdami juos iš tėvų, kuriems dažnai atrodo, kad jų skelbiama informacija bus apsaugota skelbimo metu nustatytais privatumo ir saugumo lygiais, arba kurie visiškai nesidomi tokiais klausimais, kai skelbia savo vaiko tyrimo ultragarsu nuotraukas ar gydytojų išvadas. Tėvai kuria šiuos skaitmeninius profilius viešindami tyrimo ultragarsu nuotraukas, viešai dalindamiesi savo nėštumo patirtimi, įkeldami savo naujagimių nuotraukas ir toliau komentuodami savo augančių vaikų gyvenimą. 2010 metų tyrimas, atliktas „AVG“ užsakymu, nustatė, kad Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje 73

24

% kūdikių, kurių motinos turėjo profilius socialiniuose tinkluose, jau turėjo savo skaitmeninius profilius internete prieš sulaukdami dvejų metų(Williams, 2013). Naujesniame Vokietijos atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 632 tėvai, turintys 2 – 5 vaikus, nustatyta, kad 53 % tėvų buvo užsiregistravę socialiniame tinkle, o 33 % skelbė informaciją apie savo vaiką. 88 % šių tėvų yra skelbę savo vaiko nuotraukas, 42 % yra skelbę informaciją apie savo vaiko patirtis / veiklas, o 14 % yra skelbę savo vaiko vaizdo įrašus (Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest, 2012b, 72 p.). 2 lentelė. Motinų, auginančių vaikus iki 2 metų ir turinčių profilį socialiniuose tinkluose, apklausa apie skaitmeninį pėdsaką. Šaltinis: „Digital Birth“, 2010. Motinos, kurios yra įkėlusios savo vaiko iki 2 metų nuotraukų

Motinos, kurios yra įkėlusios savo naujagimio nuotraukų

Motinos, kurios yra įkėlusios savo dar negimusio vaiko tyrimo nuotraukų į internetą

JK

81 %

37 %

23 %

Prancūzija

74 %

26 %

13 %

Italija

68 %

26 %

14 %

Vokietija

71 %

30 %

15 %

Ispanija

71 %

24 %

24 %

JAV

92 %

33 %

34 %

Kanada

84 %

37 %

37 %

Australija

84 %

41 %

26 %

Naujoji Zelandija

91 %

41 %

30 %

Japonija

43 %

19 %

14 %

5 didžiausių ES valstybių vidurkis

73 %

29 %

20 %

33 %

23 %

Bendrasis vidurkis

81 %

Tokie tėvai palieka savo vaikų skaitmeninius pėdsakus socialinių tinklų interneto svetainėse, kurios gali keisti privatumo politiką, neklausdamos atskirų vartotojų leidimo. Be to, draugai, giminės ar kiti prisijungę asmenys gali nesunkiai nepaisyti asmeninių privatumo nustatymų, kai jie perskelbia kitų paskelbtą informaciją. Kaip žinoma, socialinis tinklas „Facebook“ palaipsniui mažina „numatytuosius vartotojų profilių nustatymus“ (O’Neill, 2010). Šiuo požiūriu „išlieka daugelis skaitmeninių pėdsakų, kuriais vėliau galima nesunkiai atsekti su jais susijusius vaikus” (Leaver, 2011).

technologijų pasaulyje“ (McCarthy, 2010), ir bendradarbiavimą su interneto paslaugų teikėjais, kurie turėtų atsižvelgti į šiuos klausimus kurdami savo vartotojų sutikimų politiką ir pasilikti teisę pašalinti informaciją įvairiomis aplinkybėmis.

Tėvai taip pat rašo tinklaraščius, kuriuose aprašo savo vaikų gyvenimus (McCarthy, 2010, Apr 14), skelbia vaizdo įrašus „YouTube“ interneto svetainėje, pavyzdžiui, 2007 metais šios interneto svetainės po visą pasaulį paplitusi sensacija buvo vaizdo įrašas „Čarlis įkando man pirštą“ (angl. „Charlie bit my finger“ (Shifman 2012). Nors tokia skelbiama informacija savaime nėra bloga, tėvai turi žinoti, kad informacija apie jų vaikus internete liks su jais visam gyvenimui. Vaikams gali nepatikti jų paveldėti portfeliai. Pavyzdžiui, tėvai, kurie skelbė „palaikantys judėjimą prieš autizmą ar diabetą po to, kai jų vaikams diagnozavo ligą, faktiškai viešai paženklino savo vaikus be jų leidimo“ (Bonnie Harris interviu Tillotson-McClatch, 2010). Šie vaikai turi skaitmeninius portfelius ne savo sprendimu, jie nesirinko, ką nori paviešinti ir su kuo nori pasidalinti šia informacija (Bakardjieva, 2010 m. interviu Kadane 2010). Susirūpinimas pavojais ir žala labai mažiems vaikams atitinkamai skatina tėvų švietimo strategijų kūrimą, siekiant šviesti tėvus apie savo vaikų privatumą, jiems „gyvenant

25


IŠVADOS Vienintelis dalykas, dėl kurio esame tikri kalbėdami apie 0 – 8 metų vaikų naudojimąsi internetu yra tai, kad vis daugiau šios amžiaus grupės vaikų naudojasi internetu. Kas savaitę leidžiami vis nauji šiai demografinei grupei skirti produktai ir programėlės. Be to, naujas technologijas, pavyzdžiui, išmaniuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius, ypač lengva naudoti kūdikiams ir mažamečiams, nes tokiems įrenginiams valdyti nereikia sudėtingų motorikos įgūdžių ar varginančių klaviatūros ir pelytės paspaudimų. Dauguma tokių technologijų įjungiamos vienu mygtuku. Atrodo, kad mažamečiams ir ikimokyklinukams patinka žaisti skaitmeninėmis priemonėmis, ir jie dažnai tą daro bendraudami su suaugusiais. Mums žinoma, kad didesnė tikimybė vaikams susidurti su tam tikrais pavojais atsiranda tuomet, kai jie naudojasi internetu neprižiūrimi ar prie interneto yra prisijungę ilgą laiką be didesnių pertraukų. Visgi lieka neaišku, kokia yra vaikų naudojimosi internetu nauda ir galimybės. Trūkstant šių žinių, kai kurie pediatrai, psichiatrai ir psichologai teigia, kad tėvai turėtų riboti ikimokyklinukų naudojimąsi skaitmeninėmis technologijomis ir šių technologijų poveikį. Tačiau gali būti visiškai natūralu, kad skaitmeniniame pasaulyje vaikai augs su skaitmeniniais ištekliais, jais naudosis kiekvieną dieną, naudodamiesi tokiomis technologijomis sulauks aktyvios pagalbos iš tėvų ir vyresnių brolių ir seserų – visa tai darys skaitmenines technologijas įprasta vaiko socialinės raidos dalimi. Dauguma šiuolaikinių tėvų įžvelgia naudos tame, kad leidžia mažiems vaikams naudotis

26

skaitmeninėmis technologijomis, todėl 8 – 9 metų amžiaus grupės vaikų, besinaudojančių internetu, skaičius taip sparčiai auga. Nepaisant to, šioje atskaitoje jau yra pažymimos problemos, į kurias nereikėtų užmerkti akių ar ramiai žiūrėti. Prieš tiesiog leidžiant mažiems vaikams savarankiškai naudotis prie interneto prijungtais įrenginiais, būtinas tolesnis tyrimas, nustatantis naudojimosi internetu privalumus ir pavojus. Daugėja ir internetą naudojančių mokyklinukų, kuriems augant, internete yra siūloma vis daugiau veiklų. Žinoma, kad šio amžiaus vaikai (iki 8 metų) internete ne tik žaidžia žaidimus, bet ir ruošia namų darbus, žiūri vaizdo įrašus, bendrauja su draugais ir naudojasi socialinių tinklų interneto svetainėmis. Taigi, ši ataskaita ragina atlikti tarpvalstybinį tyrimą visos ES mastu, siekiant geriau suprasti vaikų iki devynerių metų veiklas internete bei su vaikų interneto naudojimu susijusią naudą, pavojus ir žalą. Ateities tyrimai turėtų būti orientuojami į apsaugą ir įgalinimą. Apsaugos aspektas būtinas, nes, kaip mums žinoma, kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau tikėtina, kad jis (ji) galės naudotis internetu saugiai ir naudingai. Taigi, geresnis pavojaus, žalos ir saugumo dimensijų supratimas padės užtikrinti visų šios amžiaus grupės vaikų socioemocinę gerovę. Tyrimas taip pat padarytų teigiamą įtaką vaikų naudojimuisi internetu, kadangi mažų vaikų saugi prieiga prie interneto padeda lavinti skaitmeninio raštingumo įgūdžius, stiprina tarpasmeninius ryšius, skatina kūrybingumą ir savarankišką sprendimų priėmimą, sukuria

socialinio ryšio pojūtį ir turi teigiamo poveikio „skaitmeninių socialinių įgūdžių“ ir „skaitmeninės pilietybės“ raidai. Jeigu labai jauni vaikai galės saugiai ir naudingai naudotis internetu, jie taip pat galės išmokti ir stiprinti įvairius su internetu susijusius įgūdžius būdami jaunesnio amžiaus. O tai turės vien naudos kuriant aplinką, kurioje vaikams ir jaunuoliams būtų suteikta daugiau galimybių gyventi skaitmeniniame pasaulyje ir prisidėti prie jo kūrimo.

27

Pavojai ir sauga internete: Europos vaikų perspektyva

LITERATŪRA Agarwal, A. (2012, Jan). How to Make YouTube a Little More Safe for your Kids. Retrieved from http://www.labnol.org/internet/make-youtube-kids-safe/12820/ Australian Bureau of Statistics. (2012, Apr 2012). Children's internet access and mobile phone ownership, Selected characteristics. Children's Participation in Cultural and Leisure Activities, Australia, Apr 2012. Retrieved from http://www.abs.gov.au/websitedbs/D3310114.nsf/home/home?opendocument Barone, D. (2012). Exploring home and school involvement of young children with Web 2.0 and social media. Research in the Schools, 19(1), 1-11. Bauman, S., & Tatum, T. (2009). Web Sites for Young Children: Gateway to Online Social Networking? Professional School Counseling, 13(1), 1-10. Bittman, M., Rutherford, L., Brown, J., & Unsworth, L. (2011). Digital Natives? New and Old Media and Children's Outcomes. Australian journal of education, 55(2), 161-175. Blythe-Goodman, T. (2010, Apr 12). Privacy: Are YouTube Children in Danger? Retrieved from http://www.safetyWeb.com/blog/privacy-are-youtube-children-in-danger/ Broadbent, H., Fell, L., Green, P., & Gardner, W. (2013). Have your Say: Listening to young people about their online rights and responsibilities. Plymouth: Childnet International and UK Safer Internet Centre. Retrieved from http://www.saferinternet.org.uk/research Brouwer, C., Duimel, M., Jansen, S., Nikken, P., Pardoen, J., & Pijpers, R. (2011). App Noot Muis. Peuters en kleuters op het Internet: Buurtboek: Leiden. Retrieved from http://www.appnootmuis.nl/ Buzzi, M. (2012). What are your children watching on youtube? Advances in New Technologies, Interactive Interfaces and Communicability (pp. 243-252). Berlin Heidelberg.: SpringerVerlag. Cavanaugh, C., Gillan, K. J., Kromrey, J., Hess, M., & Blomeyer, R. (2004). The effects of distance education on K–12 student outcomes: A meta-analysis: Naperville, Ill.: Learning Point Associates. Retrieved from http://faculty.education.ufl.edu/cathycavanaugh/docs/EffectsDLonK-12Students1.pdf Childwise. (2012). The Monitor Pre-school Report 2012: Key behaviour patterns among 0 to 4 year olds. Norwich. Christakis, D. A. (2009). The effects of infant media usage: what do we know and what should we learn? Acta Paediatrica, 98(1), 8-16. Collin, P., Richardson, I., & Third, A. (2011). The benefits of social networking services. Cooperative Research Centre for Young People, Technology and Wellbeing. Retrieved from http://www.fya.org.au/wp-content/uploads/2010/07/The-Benefits-of-Social-NetworkingServices.pdf Couse, L. J., & Chen, D. W. (2010). A Tablet Computer for Young Children? Exploring Its Viability for Early Childhood Education. Journal of Research on Technology in Education, 43(1), 7598. Dewey, C. (2013, Feb 6). Kids are three clicks away from adult content on YouTube, study says. Washington Post. Retrieved from http://articles.washingtonpost.com/2013-0206/business/36937189_1_videos-youtube-adult-content Dor, A., & Weimann-Saks, D. (2012). Children's Facebook Usage: Parental Awareness, Attitudes and Behavior. Studies in Media and Communication, 1(1), p1-14. Edwards-Groves, C., & Langley, M. (2009). i-Kindy: Responding to home technoliteracies in the kindergarten classroom. Teacher Education, 35(1), 89-103.

28

European Commission. (2008). Towards a safer use of the Internet for children in the EU--a parents' perspective. Retrieved from http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_248_en.pdf European Commission. (2006). Special Eurobarometer 250 Safer Internet. Retrieved from http://ec.europa.eu/information_society/activities/sip/docs/eurobarometer/eurobarometer_20 05_25_ms.pdf Eurostats. (2010, Dec). Internet access and use in 2010. Retrieved from http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_PUBLIC/4-14122010-BP/EN/4-14122010-BPEN.PDF European Network and Information Security Agency. (2008). Children on virtual worlds: What parents should know. ENISA. Retrieved from http://www.enisa.europa.eu/activities/cert/security-month/deliverables/2008/children-onvirtual-worlds Ey, L.A., & Cupit, C. G. (2011). Exploring young children’s understanding of risks associated with Internet usage and their concepts of management strategies. Journal of Early Childhood Research, 9(1), 53-65. Findahl, O. (2012). Swedes and the Internet 2012. Retrieved from https://www.iis.se/docs/Swedesand-the-Internet-2012.pdf Findahl, O. (2013). Swedes and the Internet 2013. Stockholm: The Internet Infrastructure Foundation. Gimbert, B., & Cristol, D. (2004). Teaching curriculum with technology: Enhancing children’s technological competence during early childhood. Early Childhood Education Journal, 31(3), 207-216. Ginsburg, K. (2007). The Importance of Play in Promoting Healthy Child Development and Maintaining Strong Parent-Child Bonds. Paediatrics, 119(1), 182-191. Graber, D. (2012). New Media Literacy Education-A Developmental Approach. The Journal of Media Literacy Education, 4(1). Grimes, S., & Fields, D. (2012). Kids Online: A new research agenda for understanding social networking forums. New York: The Joan Ganz Cooney Centre at Sesame Workshop. Guðmundsdóttir, G. B., & Hardersen, B. (2011). Toddlers’ Digital Universe: 0-6-year-olds access to and use of digital devices in your spare time. Retrieved from https://iktsenteret.no/ressurser/smabarns-digitale-univers Gutnick, A. L., Bernstein, L., & Levine, M. H. (2011). Always connected: The new digital media habits of young children: Joan Ganz Cooney Center at Sesame Workshop. Retrieved from http://www.joanganzcooneycenter.org/publication/always-connected-the-new-digital-mediahabits-of-young-children/ Holloway, D., Green, L., & Brady, D. (2013, July 3-5). 0-8: Young children’s Internet use. Paper presented at the Australian & New Zealand Communication Association Conference, Fremantle, Australia. Holloway, D., & Green, L. (2008). Room to View Family Television Use in the Australian Context. Television & New Media, 9(1), 47-61. Holloway, D., & Green, L. (2013). Using Ethnography to Understand Everyday Media Practices in Australian Family Life. In R. Parameswaren (Ed.), The International Encyclopedia of Media Studies (pp. 365-386). Malden, MA: Blackwell. Hopkins, L., Green, J., & Brookes, F. (2013). Books, bytes and brains: The implications of new knowledge for children’s early literacy learning (Free full text available). Australasian Journal of Early Childhood 38(1). International Society for Technology in Education (ISTE). (2007). National educational technology standards for students: The next generation. Retrieved from http://www.iste.org/inhouse/nets/cnets/students/pdf/NETS_for_Students_2007

29


Isenberg, J. P., & Quisenberry, N. (2002). A Position Paper of the Association for Childhood Education International PLAY: Essential for all Children. Childhood Education, 79(1), 33-39. Jie S.H. (2012 Sep 25-7). ICT use statistics of households and individuals in Korea. 10th World Telecommunication/ICT Indicators Meeting (WTIM-12) Retrieved from http://www.itu.int/ITUD/ict/wtim12/documents/cont/029_E_doc.pdf Johnson, G. M. (2010). Young children’s Internet use at home and school: Patterns and profiles. Journal of Early Childhood Research, 8(3), 282-293. Judge, S., Puckett, K., & Bell, S. M. (2006). Closing the digital divide: Update from the early childhood longitudinal study. The Journal of Educational Research, 100(1), 52-60. Jungwirth, B. (2013). Safer Internet Day 2013: EU-Initiative Saferinternet.at unterstützt Eltern und Pädagogen bei der Interneterziehung. Wein: Österreichische Institut für angewandte Telekommunikation (ÖIAT). Retrieved from http://www.oiat.at/fileadmin/downloads/Praesentation_PK_Safer_Internet_Day_2013.pd Kadane, L. (2010, Nov 15). Digital savvy tots have educators, experts worried; Babies Some preschoolers are carrying iPods while others have an online presence before birth, Telegraph Journal. Retrieved from https://www2.telegraphjournal.com/ Kaufman, J. (2013, April 24). Touch-screen Technology and Children. Retrieved from http://www.webchild.com.au/read/viewpoints/touch-screen-technology-and-children Leaver, T. (2011). The Ends of Online Identity. Paper presented at the Internet Research 12 (Association of Internet Researcher's Conference), Seattle. Retrieved from http://curtin.academia.edu/TamaLeaver/Talks Linn, S. (2010). Commercialism in children’s lives. Worldwatch Institute: State of the world 2010: Transforming cultures from consumerism to sustainability, 62-68. Livingstone, S., Görzig, A., & Ólafsson, K. (2011). Disadvantaged children and online risk. Retrieved from http://www.lse.ac.uk/media@lse/research/EUKidsOnline/EU%20Kids%20Online%20reports. aspx Livingstone, S., Kirwil, L., Ponte, C., & Staksrud, E. (2013). In their own words: What bothers children online? London: LSE, London: EU Kids Online. Retrieved from http://www2.lse.ac.uk/media@lse/research/EUKidsOnline/EU%20Kids%20Online%20reports .aspx Livingstone, S., & Haddon, L. (2008). Risky experiences for children online: Charting European research on children and the Internet. Children & Society, 22(4), 314-323. Livingstone, S., Ólafsson, K., & Staksrud, E. (2013) Risky social networking practices among ‘underage’ users: Lessons for evidence-based policy. Journal for Computer-Mediated Communication. 18(3): 303-320. Available at http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/jcc4.12012/full Louv, R. (2005). Last Child in the Woods: Saving Our Children from Nature-Deficit Disorder. New York: Algonquin Books. Marsh, J. (2010). Young children’s play in online virtual worlds. Journal of Early Childhood Research, 8(1), 23-39. McBride, D. L. (2012). Children and Outdoor Play. Journal of Pediatric Nursing, 27(4), 421-422. McCarthy, C. (2010, Apr 14). Kids on YouTube: How much is too much? CNet. Retrieved from http://news.cnet.com/8301-13577_3-20002416-36.html McPake, J., & Plowman, L. (2010). At home with the future: influences on young children’s early experiences with digital technologies. In N. Yelland (Ed.), Contemporary perspectives on early childhood education (pp. 210-226). Maidenhead: Open University Press. McPake, J., Plowman, L., & Stephen, C. (2012). Pre‐school children creating and communicating with digital technologies in the home. British Journal of Educational Technology.

30

Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest (2012a). FIM 2011: Familie, Interaktion & Medien: Untersuchung zur Kommunikation und Mediennutzung in Familien. Retrieved from http://www.mpfs.de/fileadmin/FIM/FIM2011.pdf. Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest (2012b): KIM-Studie 2012. Kinder + Medien, Computer + Internet. Retrieved from http://www.mpfs.de/fileadmin/KIM-pdf12/KIM_2012.pdf. Miller, E. (2005). Fighting Technology for Toddlers. Education Digest: Essential Readings Condensed for Quick Review, 71(3), 55-58. Mohapatra, M., & Hasty, A. (2012). Mobile Apps for Kids: Disclosures Still Not Making the Grade. Washington: Federal Trade Commission. Mohapatra, M., & Hasty, A. (2012). Mobile Apps for Kids: Disclosures Still Not Making the Grade. Washington: Federal Trade Commission. Retrieved from http://www.ftc.gov/opa/2012/12/kidsapp.shtm Nansen, B., Chakraborty, K., Gibbs, L., MacDougall, C., & Vetere, F. (2012). Children and Digital Wellbeing in Australia: Online regulation, conduct and competence. Journal of Children and Media, 6(2), 237-254. NAEYC. (2012). Technology and Interactive Media as Tools in Early Childhood Programs Serving Children from Birth through Age 8 [Postion Statement]. Washington: National Association for the Education of Young Children, the Fred Rogers Center for Early Learning and Children’s Media at Saint Vincent College. Retrieved from http://www.naeyc.org/files/naeyc/file/positions/PS_technology_WEB2.pdf Nikken, P., & Jansz, J. (2011). Parental mediation of young children’s Internet use. Paper presented at the EU Kids Online Conference, London. Retrieved from http://www2.lse.ac.uk/media@lse/research/EUKidsOnline/Conference%202011/Nikken.pdf Nikolopolou, K., Gialamas, V., & Batsouta, M. (2010). Young children’s access to and use of ICT at home. Review of Science, Mathematics and ICT Education 4(1), 25-40. Ofcom. (2012). Children and Parents: Media Use and Attitudes Report. London. Retrieved from http://stakeholders.ofcom.org.uk/binaries/research/media-literacy/oct2012/main.pdf Ólafsson, K., Livingstone, S. & Haddon, L. 2013, Children's Use of Online Technologies in Europe: A Review of the European Evidence Database. London School of Economics and Political Science and EU Kids Online, London. Retrieved from http://www2.lse.ac.uk/media@lse/research/EUKidsOnline/EU%20Kids%20Online%20reports .aspx. O'Neill, B., Grehan, S., & Ólafsson, K. (2011). Risks and safety for children on the internet: the Ireland report: EU Kids Online. Retrieved from http://arrow.dit.ie/cserrep/22/ O'Neill, N. (2010, Feb 20). Infographic: The History of Facebook's Default Privacy Settings. Retrieved from http://allfacebook.com/infographic-the-history-of-facebooks-default-privacysettings_b14219 Pääjärvi, S. (2011). Children's Media Barometer 2011 Retrieved from http://www.mediakasvatus.fi/sites/default/files/ISBN978-952-67693-2-5.pdf Plowman, L., Stevenson, O., McPake, J., Stephen, C., & Adey, C. (2011). Parents, pre‐schoolers and learning with technology at home: some implications for policy. Journal of Computer Assisted Learning, 27(4), 361-371. Plowman, L., McPake, J., & Stephen, C. (2010). The technologisation of childhood? Young children and technology in the home. Children & Society, 24(1), 63-74. Plowman, L., & McPake, J. (2013). Seven myths about young children and technology. Childhood Education, 89(1), 27-33. Shifman, L. (2012). An anatomy of a YouTube meme. New Media & Society, 14(2), 187-203. Siibak, A., & Vinter, K. (2010). Making sense of the virtual world for young children: Estonian preschool teachers’ experiences and perceptions. Journal for Virtual Worlds Research, 3(2).

31


Siraj-Blatchford, I., & Siraj-Blatchford, J. (2000). Developmentally Appropriate Technology in Early Childhood (DATEC) Final Report. London: DATEC. Retrieved from http://www.datec.org.uk/guidance/DATEC7.pdf Skår, M., & Krogh, E. (2009). Changes in children's nature-based experiences near home: from spontaneous play to adult-controlled, planned and organised activities. Children's Geographies, 7(3), 339-354. Stevens, R., Satwicz, T., & McCarthy, L. (2008). In-game, in-room, in-world: Reconnecting video game play to the rest of kids’ lives. In K. Salen (Ed.), The ecology of games: Connecting youth, games and learning (pp. 41-66). Cambridge, MA: MIT Press. Suoninen, A. (2011). Children's media use as described by their parents. In. In S. Kotilainen (Ed.), Children's media barometer 2010: The use of media among 0-8-year-olds in Finland Finnish Society on Media Education. (pp. 9-14). Helsinki. Tandy, C. A. (1999). Children’s Diminishing Play Space: a Study of Inter‐generational Change in Children’s Use of their Neighbourhoods. Australian geographical studies, 37(2), 154-164. Teen, Pre-teen Migration to Virtual Worlds On the Rise. (2009, May 21). Don't Call Me a Tween. Retrieved from http://dontcallmeatween.blogspot.com.au/2009/05/teen-pre-teen-migrationto-virtual.html Teuwen, J., De Groff, D., & Zaman, B. (2012). Flemish Preschoolers Online: A mixed-method approach to explore online use, preferences and the role of parents and siblings. Paper presented at the Etmaal van de Communicatiewetenschap, Leuven, Belgium. Retrieved from https://lirias.kuleuven.be/bitstream/123456789/350708/1/Flemish+Preschoolers+Online_Eng lish+version.pdf Tillotson-McClatch, K. (2010, Nov 9). Overexposed baby photos? Online sharing might have unwelcome consequences late, Chicago Tribune. Retrieved from http://articles.chicagotribune.com/2010-11-09/features/sc-fam-1109-baby-photo-excess20101109_1_privacy-settings-youtube-videos-facebook Verenikina, I., & Kervin, L. (2011). iPads, Digital Play and Pre-schoolers. He Kupu, 2(5), 4-19. Vinter, K., & Siibak, A. (2012). The role of significant others in guiding pre-school children's new media usage: analysing perceptions by Estonian children and parents. In J.Mikk, P. Luik & M. Veisson (Eds.), Preschool and Primary Education (pp. 78-94). London: Peter Lang. Wagner, U., Gebel, C., & Lampert, C. (Eds.). (2013). Zwischen Anspruch und Alltagsbewältigung: Medienerziehung in der Familie (Vol. 72). Berlin: VIsta. Williams, B. (2013, Feb 24). NZ's ever growing digital footprint. Retrieved from http://www.nurve.co.nz/our-blog/87-nzs-growing-digital-footprint Young Children Consuming More Digital Media. (2011, Jun 9) Retrieved from http://www.emarketer.com/Article/Young-Children-Consuming-More-Digital-Media/1008435 Zevenbergen, R. (2007). Digital Natives Come to Preschool: implications for early childhood practice. Contemporary Issues in Early Childhood, 8(1). Zimmerman, F. J., Christakis, D. A., & Meltzoff, A. N. (2007). Association between media viewing and language development in children under 2 years. Journal of Pediatrics, 151, 354-368.

32

1 PRIEDAS: ES VAIKAI INTERNETE Apžvalga

(pavyzdžiui,

Per savo pirmąjį etapą (2006 – 2009) „ES vaikai internete“ tematinis tinklas, apjungęs 21 šalį, nustatė ir kritiškai įvertino beveik 400 mokslinių tyrimų išvadų ir pateikė esmines, metodologines bei politikos formavimui aktualias išvadas. Antruoju etapu (2009 – 2011) buvo vykdomas tiriamasis

socialiniai

tinklai,

privatumas,

platformos, apsauga,

saugumas

mobiliosios

asmeninių

ir

duomenų

informacijos

sklaidos

mokykloje politika, skaitmeninis raštingumas ir pilietybė ir t.t.).

Darbo grupės (DG)

projektas, skirtas stiprinti turimas žinias. Šiame



1 DG: projektų valdymas ir vertinimas.

projekte dalyvavo 25 šalių vaikai ir tėvai, o jo tikslas



2 DG: Europos faktinių duomenų bazė

buvo gauti originalių ir tikslių duomenų apie vaikų ir



3 DG: hipotezės ir palyginimai



4 DG: vaikų supratimo apie pavojų tyrimas



5 DG: projekto rezultatų sklaida

analizuoja gautus duomenis ir vykdo Europos vaikų



6 DG: poveikis politikai

naudojimosi

Tarptautinė ekspertų grupė

tėvų naudojimąsi internetu, patiriamus pavojus ir pagalbą užtikrinant vaikų saugą. Trečiuoju etapu (2011

–

„ES

2014)

vaikai

interneto

internete“ ir

tinklas

mobiliosiomis

technologijomis ir su tuo susijusių pavojų kritinę analizę ir jos pagrindu palaiko aktyvų dialogą apie



María José Cantarino, „Telefonica“, Ispanija.

susirūpinimą vaikų saugumo internete keliančias



Michael Dreier, Žalingų elgesio įpročių klinika

prioritetines sritis su suinteresuotosiomis šalimis.

(„Clinic for Behavioural Addictions“) Mainz,

Taigi, tinklas praplėtė savo veiklų spektrą, ir dabar

Vokietija.

apima

visas

valstybes

nares,

bendrauja

su



Tinklas

padarė

savo

darbą

Niuhempširo

Finkelhor.

universiteto

Nusikaltimų prieš vaikus tyrimų centras, JAV.

suinteresuotosiomis šalimis tiek savo, tiek kitų šalių iniciatyva bei vykdo interneto saugos iniciatyvas.

David



Lelia

Green,

ARC

kūrybinių

pramonių

ir

inovacijų kompetencijų centras („ARC Centre of

išsamesnį,

išbandydamas savo hipotezes su visos Europos

Excellence

duomenų rinkiniais, orientuojasi į gilesnes įžvalgas,

Innovation“), Australija.

for

Creative

Industries

and

pagalbos



Natasha Jackson, FOSI ir GSMA, DB.

užtikrinant saugą strategijas, išbando naujas tyrimų



Amanda Lenhart, „Pew Internet & American

susijusias

su

aplinkos

pavojais,

ir

metodologijas, skirtas nustatyti vaikams internete gresiančių pavojų pobūdį, reikšmę ir pasekmes, ir vykdo gautų duomenų tęstinius palyginamuosius

Life“ projektas, JAV 

(„European Schoolnet“) ir „Insafe“, Briuselis,

tyrimus.

Belgija.

Galiausiai, tinklas nuolat atnaujina gautų duomenų bazę internete ir laiku atnaujina ir pateikia naujausią informaciją

Janice Richardson, Europos mokyklų tinklas

naujais

atsirandančiais



Kuno Sørensen, Išsaugokime vaikus („Save the Children“), Danija.

klausimais

33




Janis

Wolak,

Niuhempširo

universiteto

Nusikaltimų prieš vaikus tyrimų centras, JAV.

2 PRIEDAS: TINKLAS Valstybė

Nacionalinė informacija ryšiams

Komandos nariai

AT

Ingrid Paus-Hasebrink [email protected] Department of Audiovisual Communication, University of Salzburg, Rudolfskai 42, A-5020 Salzburg, Austria

Ingrid Paus-Hasebrink Andrea Dürager Philip Sinner Fabian Prochazka

Leen D'Haenens [email protected] Centrum voor Mediacultuur en Communicatietechnologie (OE), OE Centr. Mediacult.& Comm.technologie, Parkstraat 45 – bus 3603, 3000 Leuven, Belgium

Leen d'Haenens Verónica Donoso Sofie Vandoninck Joke Bauwens Katia Segers

Luiza Shahbazyan [email protected] Applied Research and Communications Fund, 1113, Sofia, 5, Alexander Zhendov St.

Luiza Shahbazyan Jivka Marinova Diana Boteva

Dunja Potočnik [email protected] Institute for Social Research, Zagreb

Ivana Ćosić Pregrad Marija Lugarić Dejan Vinković Dragana Matešković

Yiannis Laouris [email protected] Cyprus Neuroscience & Technology Institute Science Unit of the Future Worlds Center 5 Promitheos, 1065 Lefkosia, Cyprus

Yiannis Laouris Elena Aristodemou Aliki Economidou Tao Papaioannou

David Šmahel [email protected] Faculty of Social Studies, Masaryk University Joštova 10, 602 00 Brno, Czech Republic

David Šmahel Štepán Konečný Lukáš Blinka Anna Ševčíkov Petra Vondráčková Alena Černá Hana Macháèková Věra Kontríková Lenka Dědková

Gitte Stald [email protected] IT University of Copenhagen, Ruud Langgaards Vej 7, 2300 Copenhagen, Denmark

Gitte Stald Heidi Jørgensen

Veronika Kalmus [email protected] Institute of Journalism and Communication, University of Tartu, 18 Ülikooli St., 50090 Tartu, Estonia

Veronika Kalmus Pille Pruulmann-Vengerfeldt Maria Murumaa-Mengel Andra Siibak Kersti Karu Lennart Komp Inga Kald Marianne Võime Kairi Talves

Reijo Kupiainen [email protected] Department of Journalism and Mass Communication, University of Tampere, 33014 Finland

Reijo Kupiainen Kaarina Nikunen Annikka Suoninen Sirkku Kotilainen

Austrija

BE Belgija

BG Bulgarija HR Kroatija

CY Kipras

CZ Čekijos Respublika

DK Danija EE Estija

FI Suomija

34

FR Prancūzija

DE Vokietija EL Graikija

HU Vengrija IS Islandija IE Airija

IT Italija

LV Latvija

LT Lietuva LU Liuksemburgas MT Malta

NL Nyderlandai

Catherine Blaya [email protected] IREDU - Université de Bourgogne

Catherine Blaya Elodie Kredens Seraphin Alava Said Jmel

Uwe Hasebrink [email protected] Hans Bredow Institute for Media Research Warburgstr. 8-10, D - 20354 Hamburg, Germany

Uwe Hasebrink Claudia Lampert

Liza Tsaliki [email protected] Department of Mass Media and Communications National and Kapodistrian University of Athens 5 Stadiou Street, Athens 105 62, Greece

Liza Tsaliki Despina Chronaki Maria Philippi Sonia Kontogiani

Bence Ságvári [email protected] Information Society and Network Research Center – ITHAKA, Perc u. 8, Budapest, 1036 Hungary

Bence Ságvári Anna Galácz

Kjartan Ólafsson University of Akureyri Borgum v/Nordurslod, IS-600 Akureyri, Iceland

Kjartan Ólafsson Thorbjorn Broddason Gudberg K. Jonsson

Brian O’Neill [email protected] College of Arts and Tourism, Dublin Institute of Technology, Rathmines Road, Dublin 6, Ireland

Brian O’Neill Thuy Dinh Simon Grehan Nóirín Hayes Sharon McLaughlin

Giovanna Mascheroni [email protected] OssCom, Università Cattolica del S. Cuore Largo Gemelli, 1, 20123 Milano, Italy

Piermarco Aroldi Giovanna Mascheroni Maria Francesca Murru Barbara Scifo

Inta Brikše [email protected] Department of Communication Studies University of Latvia

Inta Brikše Skaidrite Lasmane Marita Zitmane Ilze Šulmane Olga Proskurova-Timofejeva Ingus Bērziņš Aleksis Jarockis Guna Spurava Līva Brice Ilze Bērziņa

Alfredas Laurinavičius [email protected] Mykolo Riomerio universiteto Psichologijos katedra, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius, Lietuva

Alfredas Laurinavičius Renata Mackoniene Laura Ustinavičiūtė

Georges Steffgen [email protected] Université du Luxembourg

Georges Steffgen André Melzer Andreia Costa

Mary Anne Lauri [email protected] University of Malta

Mary Anne Lauri Joseph Borg Lorleen Farrugia Bernard Agius

Nathalie Sonck [email protected] SCP, Parnassusplein 5, 2511 VX Den Haag, Netherlands

Nathalie Sonck Jos de Haan Marjolijn Antheunis Susanne Baumgartner Simone van der Hof Els Kuiper Natascha Notten Marc Verboord

35


Peter Nikken NO Norvegija

PL Lenkija

PT Portugalija

RO Rumunija

RU Rusija

SK Slovakija

SI Slovenija

ES Ispanija

SE Švedija

CH Šveicarija TR Turkija

UK

36

Elisabeth Staksrud [email protected] Dept. of Media and Communication, University of Oslo Boks 1093 Blindern, 0317 Oslo, Norway

Elisabeth Staksrud Jørgen Kirksæther Birgit Hertzberg Kaare Ingunn Hagen Thomas Wold

Lucyna Kirwil [email protected] Department of Psychology Warsaw School of Social Sciences and Humanities ul. Chodakowska 19/31, 03-815 Warsaw, Poland

Lucyna Kirwil Aldona Zdrodowska

Cristina Ponte [email protected] Departamento de Ciências da Comunicação Faculdade de Ciências Sociais e Humanas, Universidade Nova de Lisboa (UNL) Av. de Berna, 26-C, 1069-061 Lisboa, Portugal

Cristina Ponte José Alberto Simões Daniel Cardoso Ana Jorge Rosa Martins

Monica Barbovschi [email protected] Babes-Bolyai University, Faculty of Sociology and Social Work, 21 Decembrie 1989 st. no.128-130, Cluj-Napoca, Romania

Monica Barbovschi Eva Laszlo Bianca Fizesan Gyöngyvér Tőkés George Roman Valentina Marinescu Anca Velicu

Galina Soldatova [email protected] Moscow State University, Foundation for Internet Development

Galina Soldatova Ekaterina Zotova Elena Rasskazova Polina Roggendorf Maria Lebesheva

Jarmila Tomková [email protected] VUDPaP, Institute for Child Psychology and Pathopsychology

Jarmila Tomková Ľudmila Václavová Magda Petrjánošová Dana Petranova

Bojana Lobe [email protected] Centre for Methodology and Informatics Faculty of Social Sciences, University of Ljubljana Kardeljeva pl. 5, Ljubljana, Slovenia

Bojana Lobe Sandra Muha

Maialen Garmendia [email protected] Depto. de Sociología, Universidad del País Vasco, Apartado 644, 48.080 Bilbao, Spain

Carmelo Garitaonandia Maialen Garmendia Gemma Martínez Miguel Angel Casado Estefanía Jiménez

Cecilia von Feilitzen [email protected] The International Clearinghouse on Children, Youth and Media, Nordicom, Goteborg University, Box 713, 405 30 Goteborg, Sweden

Cecilia von Feilitzen Elza Dunkels Olle Findahl Ulrika Sjöberg Karl Dahlstrand

Sara Signer [email protected] IPMZ - Institute of Mass Communication and Media Research, Andreasstrasse 15, CH-8050 Zürich

Sara Signer Martin Hermida Heinz Bonfadelli

Kursat Cagiltay [email protected] Department of Computer Education and Instructional Technology, Faculty of Education, Middle East Technical University, 06531, Ankara, Turkey

Kursat Cagiltay Engin Kursun Turkan Karakus Secil Tisoglu

Leslie Haddon [email protected] Department of Media and Communications

Sonia Livingstone Leslie Haddon

Didžioji Britanija Koordinatorius, Valdymo grupė

London School of Economics and Political Science Houghton Street, London WC2A 2AE, UK

Cornelia Reyes Ellen Helsper John Carr

37